Autorius: Rimantė Kulvinskytė

Kai kalbame apie laimę, visada įsivaizduojame dideles, įspūdingas, nepamirštamas patirtis. Bet laimė, tikina mokslininkai, yra ne apie įvykių grandioziškumą, o apie patirčių periodiškumą: mums džiaugsmingų akimirkų reikia nuolatos, mažais gurkšneliais, kaip vandens — taip užkuriama laimės hormonų gamyba, kurią pakurstyti gali net ir paprastas „Sveiki, kaip jūsų diena?“. — Manau, kad visi mes, sėdintys kasoje, matome, kada mūsų nuolatinis pirkėjas gerai nusiteikęs, o kada jam ant širdies akmuo. Būna, kartais net paklausi, ar kas nutiko, — šypsosi Renida Kavaliauskienė (38), dirbanti Prienuose, Vytauto gatvėje esančioje „Maximoje X“. Man natūraliai smalsu, ar žmonės dėl tokių klausimų neįsižeidžia — juk pastaruoju metu…

Karantino metai, persimaišę su karo Ukrainoje nuotaikomis ir finansiniais iššūkiais, palietė daugelį mūsų. Susvetimėjome, patapome atsargesni. — Esame ištroškę elementaraus žmogiškumo, šilumos. Gal todėl net ir mažiausias dėmesio krislas gali reikšti labai daug, — šypsosi Tauragėje, S.Dariaus ir S.Girėno gatvėje įsikūrusioje „Maxima X“ dirbanti Inara Šeputienė. „Noriu padėkoti parduotuvės darbuotojai. Šiandien, norėdama pasiekti apatinėje lentynoje, pačiam gale, buvusią žvakę, persipjoviau ranką į lentynos atsikišusį kampą (žvakės reikėjo į moliūgą vaikams, todėl pamačiusi, kad yra akcija, norėjau paimti pigesnę). Įsipjoviau gana giliai ir skaudžiai (o aš bijau kraujo), buvau su dviem mažais vaikais, pradėjau blaškytis ieškodama su kuo žaizdą pridengti. Supratusi,…

Yra daugybė gerų darbų, kuriuos darančių žmonių niekas nemato. Nes lekia, nes skuba, nes viršų ima stresas, o galvoje bėga šimtai takelių su sąrašu, ką dar reikia padaryti, kur suspėti, ko nepamiršti. Tiesą pasakius, retai kada pamatau neskubančių žmonių parduotuvėje. Jų vidinę būseną dažniausiai išduoda nerimąstingas mindžiukavimas eilėje ar nervingas žvilgsnis, kuriuo stengiamasi pradeginti skylę per ilgai mokėjimo kortelės ieškančio ar pokalbį su kasininke bandančio užmegzti nugaroje. Lašišų nerštas, štai ką man dažnai primena ta niekada nesustojanti pirkėjų srovė, kurioje dažnai pagaunu ir save pačią. Tame lėkime sustabto tik LAIMĖ DIRBTI pokalbių herojai, apie savo darbą už prekystalio kalbantys su…

— Ko sau palinkėčiau? Hmm… be sveikatos? Gal dirbti „Maximoje“ iki pensijos! — Bet iki pensijos, Nijole, jums dar toli! — Žinau, bet „Maximoje“ dirbti man patinka ir būčiau laiminga, jei žinočiau, kad niekas nesikeis. Manau, kad straipsnių ciklui „Laimė dirbti“ užtektų ir šių kelių eilučių iš pokalbio su ponia Nijole Bagdoniene (50), jau beveik du dešimtmečius besirūpinančia tuo, kad visi, užsukę į Anykščiuose, A.Baranausko gatvėje, įsikūrusią „Maximą XX“, iš parduotuvės išeitų su šypsena. Bet kada gi mums užteko poros eilučių laimės?! Už prekystalio Nijolė atsistojo atsisveikinusi su virtuve — prieš pradėdama dirbti parduotuvėje, moteris dirbo virėja Antano Vienuolio gimnazijoje.…

— Nesvarbu, dėl ko stengiesi: mokaisi naujo įgūdžio ar stengiesi dėl svajonių tikslo, daugiausiai lemia įdėtas darbas, pastangos. Norint būti laimingu, taip pat reikia dėl to dirbti ir stengtis, nenuleisti rankų, stumti save priekin, — įsitikinusi „Maximos“ klientų herojė Janina Žvingilienė (52), o aš jau nuo pat pirmų pokalbio akimirkų suprantu, kad šios moters gyvenimo džiaugsmas ateina iš kelių šaltinių ir apsisprendimo niekada nepasiduoti, nors, kaip perskaitysite, progų nuleisti rankas Janinos gyvenime tikrai buvo. ————— „Šiandieną savitarnoje pasirinkau kasą apmokėjimui kortele (nes taip moku visada), nors žinojau, kad kortelės likutis bus nepakankamas, tiesiog pamiršau. Viską susiskenavau, kortelę pyptelėjau ir kad…

Atsiliepime, kurį apie šios savaitės LAIMĖ DIRBTI herojų, šiaulietį Eriką Blažį (24) paliko „Maximos“ pirkėja, parašyta, kad vaikinas dirba kasininku, bet kai paskambinu jam per kavos pertraukėlę, Erikas prasitaria laikinai einantis pamainos vadovo pareigas. Kaip čia taip, nustembu, ir mano pašnekovas pradeda dėlioti istoriją, kurios klausantis, norisi laikytis už kėdės. — Pirma mano oficiali darbovietė buvo „Maxima“. Atėjau padirbėti per vasaros atostogas, prieš ketverius metus. Dirbau salės darbuotoju. Per tuos kelis mėnesius išmokau tik alkoholį į lentynas normaliai sudėti, nežinojau net kaip su vadinamuoju lifteriu prekes į salę išvežti, — šypsosi. — Po ketverių metų, besibaigiant studijoms, sumaniau, kad vėl…

„Laba diena. Nuo Esu jūsų nuolatinė klientė. Dėkinga jums už gerus pasiūlymus ir geras kainas. Apsipirkti čia yra vienas malonumas. Dirba puikūs darbuotojai, bet kada galintys tau geranoriškai padėti. Tačiau norėčiau išskirti 2 darbuotojus. Jiems sakau didelį AČIŪ ir rašau PAGYRIMĄ: tai — kulinarijos skyriuje dirbanti Rita ir savitarnos kasose dirbantis Saulius. Turiu atkreipti dėmesį, kad jie dirba tarsi „patys sau“ ir nėra samdyti darbuotojai. Prieš daug metų turėjau savo įmonę ir samdžiau pardavėjas. Turėjau tokią patirtį, kai darbuotojas ateina į darbą tik laikui prastumti. Galiu pažymėti, kad šie jūsų darbuotojai verti pagyrimo. Dažnai lankausi prekybos centre vėlai vakare. Kulinarijos skyriuje…

Ketveri metai kuriant „Laimės dietą“, tyrinėjant laimės šaltinius ir gyvenimo džiaugsmą pažadinančius procesus. Šioje laidoje žurnalistė Rimantė Kulvinskytė apžvelgė išmoktas pamokas ir pasidalijo pačios dažniausiai taikomomis laimės praktikomis. Nuo rūpesčio fiziniu kūnu, dėmesingo draugų atsirinkimo, sąmoningumo ugdymo iki praeities paleidimo ir meilės sau svarbos. Tai paskutinė „Laimės dietos“ laida LRT RADIJUJE – Rimantė spaudžia pauzę ir iškeliauja vaiko priežiūros atostogų. 

„Vakar mano močiutė lankėsi šioje parduotuvėje ir norėjo įsigyti naują šluotą didelėj dėžėje, kurią nepatogu buvo jai nešti. Todėl paklausė darbuotojos gal turi kokią virvutę, kad galėtų aprišti dėžę ir galėtų patogiai neštis. Darbuotoja labai maloniai sutiko jai padėti, paėmė dėžę,nusinešė į sandėlį ir lipnia juosta apsukusi dėžę padarė rankeną. Mūsų močiutei dreba rankos todėl, kai kurie darbai jai sunkūs. O rašau dėl to, kad ši mergina jau ne pirmą kartą jai padeda. Dar anksčiau yra jai padėjusi į maišelį prisirinkti šviežių bulvių. Labai malonu, kad ši parduotuvė padeda senyvo amžiaus žmonėms.“ Štai šis atsiliepimas ir už jį gautas klientų…

Jei nematai, nereiškia, kad tai neegzistuoja. Mūsų pasaulį, kur įtaka matuojama dydžiu, aukščiu, mąstu ir kiekiu, vis dėlto, valdo tai, kas nematoma plika akimi. Mikrobai, grybeliai, bakterijos ir dumbliai – vienaląsčiai gal ir neturi širdies, bet turi valios daugintis. Kartais – susargdinti tūkstančius ir sustabdyti didįjį pasaulį. Tad šįkart apie laimę per mikroskopą bei laimės receptus, kuriuos galime išmokti iš mikropasaulio, pokalbis su mokslininke biologe, dviejų vaikų mama, knygos mažiesiems apie mikroorganizmus „Mikropolis“ autore Urte Starkevič.