Autorius: Laura Levinskaitė
Laura Levinskaitė
Esu pedagogės, emocinio intelekto ugdymo specialistė. Vilniuje įkurta vaikų studija „Patirčių klasė“ yra pirmoji Lietuvoje, kurioje didžiausias dėmesys teikiamas emocinio intelekto lavinimui. Daugelis žinome savo intelekto koeficientą - IQ. Tačiau vis daugiau tyrimų jį linkę nukarūnuoti ir reziumuoja, kad jis lemia tik 20 proc. sėkmingo santykio su savimi ir su pasauliu. Daug svarbesnis yra emocinis intelektas (EQ), kuris apibrėžiamas kaip gebėjimas atpažinti savo jausmus, suprasti kito jausmus, priimti sprendimus ir įveikti sunkumus. Mes tikime vaikais ir norime, kad visi jų maži ir dideli jausmai turėtų namus. Ši studija ir „Patirčių klasės“ bendruomenė yra ne verslo, o širdies planas. Ypač šiuo metu mes visi kartu turime įdėti daug pastangų, kad vaikai neprarastų pasitikėjimo išoriniu pasauliu ir, svarbiausia, savo supergaliomis.
Pasitikėk savimi, dažnai sako mums artimi žmonės. O kur jūsų pritarimas ar palaikymas, galvojame. Kodėl manęs niekas nepalaiko? Ir nedrąsina. Dar dažnai sakome, kad darysime viską tada, kada savimi pasitikėsime. O kada tai nutinka? Kokių pastangų tam reikia? Ar bus lengviau atlikti užduotis? Ar galėsime lengviau išspręsti problemas? Mintis – emocija – veiksmas Pirmiausia mūsų galvoje atsiranda mintis, šiuo atveju, pavyks mums ar nepavyks, bandyti ar numoti ranka į naują patirtį. Kai leidžiame sau galvoti, kad tikrai nepavyks, ta užduotis man per didelė, to pasėkoje gauname emociją – nepasitikėjimą, gal būt baimę. Ši užvaldo mūsų kūną, mums net nepastebėjus ir…
Dėkingumas. Sąvoka, kuri kasdien vis dažniau girdima mūsų visuomenėje. O už ką ir kam reikėtų dėkoti? O jei dar ir diena buvo tikrai prasta ir viskas nesisekė? Turiu jus pradžiuginti, nes visada galime rasti nors vieną dalyką už kurį galime būti dėkingi kitiems ar sau. Padėsiu jums, jį greitai rasti. Kas yra dėkingumas? Kiekviena diena mums kelia nemažai naujų iššūkių bei nemažai naujų patirčių. Būti dėkingu, nereiškia, kad viskas mūsų dienoje nuklota rožine spalva ar, kad visur mums pirmiems atidarė duris. Tai reiškia, kad kiekvieną dieną mes randame laiko sustoti ir sąmoningai pagalvoti, kad aplink mus yra daug stebuklų…
Viena iš pagrindinių ir į gyvenimą atsineštų emocijų – baimė. Ji atkeliauja vos įkvėpus pirmojo oro gurkšnį. Baimę išgyvename mes visi, nepriklausomai nuo mūsų amžiaus, gyvenimo kokybės ar socialinio statuso. Ji mums reikalinga, tam kad išgyventume. Įsivaizduokite žmogų, kuris nejaučia baimės kai automobilis lekia tiesiai į jį, baimė mums tikrai reikalinga. Kaip (iš)gyventi su baime? Kas yra baimė? Baimė – tikro ar įsivaizduojamo pavojaus sukeliama emocija susijusi su pastangomis išvengti šio pavojaus. Ji kyla tuomet, kai artinasi pavojus ir tai, mus skatina rasti sprendimą ar būdą kaip galime to pavojaus išvengti. Baimė klysti, baimė mirti, baimė sirgti, žmonių baimė, įvairių gyvūnų…
Mokykla, namų darbai, nauja mokytoja, negirdėtos pamokos, skubėjimas, daugybe žmonių grįžusių į miestą, spūstys, šaltesnis oras, nuolatiniai pokyčiai, ribojimai ir ore tvyranti baimė. Tiek ir dar daugiau patirčių mums ir mūsų vaikams gali kelti įtampą, stresą. Kas padės paleisti įtampą ir atsipalaiduoti. Šilta vonia, pasaka prieš miegą, o kas dar? Pajausk savo kūną Įtampa kūne gali ilgai tūnoti ir išlįsti net ir po didelio laiko tarpo, daug vėliau nei įvyko stresinė situacija. Tam, kad atpažintume, jog mūsų kūne tūno įtampą, pirmiausia turime sutelkti dėmesį į savo kūną. Ar mes jį iš tiesų girdime? Jei pastaruoju metu jūsų vaikai skundžiasi galvos,…
Pastaruoju metu vaikai užrašomi į vis daugiau užsiėmimų, lanko daugiau būrelių, domisi ir gauna vis daugiau informacijos. Tėvai nori, kad vaikas gautų viską, ko jie savo vaikystėje negalėjo gauti. Kviečiame iš šono pažvelgti, kaip tas noras apipilti atžalą visomis galimybėmis, veikia visą jūsų šeimos dinamiką ir vaiko savivertę. Visi nelaimingi savaip Taigi, užimtas vaikas. Diena prasideda jau nuo ankstyvo ryto, o baigiasi visai vėlai vakare. Žinoma, grįžus po veiklų, dar norėtume, kad vaikas susitvarkytų kambarį, padėtų namų ruošoje. Po tokios, užburtą ratą primenančios dienos, vakaras namuose tikriausiai dažnai baigiasi pykčiu ar bent jau susierzinimo jausmu. Susierzinę tėvai, nes vaikas nenori…
Mes norime perduoti savo vaikams tik pačias geriausias patirtis bei žodžius, tačiau ką iš tiesų perduodame jiems? Kaip atveriame ar uždarome kelią naujoms patirtims? Pradėkime nuo to, kad dažnai tėvai, suaugę, mokytojai, net negalvodami, perduoda savo nusistatymus ir emocijas vaikui. Pavyzdžiui, lyjant sakome „koks blogas oras, šlapia, nemalonu“, nors vaikas iki tol džiaugėsi lietumi, taškėsi balose. Jam buvo smagu, jis jautėsi pašėlęs ir laimingas. Išgirdęs kartą ar kelis tokius suaugusiojo pasisakymus vaikas juos priima sau. Pasakyti tėvų žodžiai tampa realybe – lietus nebedžiugina. Atimti finišo džiaugsmą Kitas pavyzdys, fiziniai vaikų gebėjimai. Aštuonių kilometrų žygis penkiamečio įveiktas lengvai, su dainomis, poilsio…