Autorius: Marius Povilas Elijas Martynenko

„Medinės ausys“ 1967 m. Drama, biografinis. Rež. Vaitiekus Pakanta Režisierius nauja maniera užduoda senus klausimus. Kas kaltas dėl žlungančio lietuvių tautos mentaliteto? Kodėl niekaip negalime pasitenkinti tuo, ką turime? Kodėl lietuvis pritvinkęs paniekos sau, artimui ir Dievui? Pagrindinis filmo veikėjas – girininkas Faustas, po žmonos mirties bandantis rasti prasmę gyventi. Jis klajoja po savo girią ir kasdien kalbasi su vis kitu medžiu niekaip nerasdamas paguodos. Filme apstu nebylių klausimų, žmogaus gebėjimo kentėti estetiškai ir bergždžiai. Faustas yra tartum dabartinis Sizifas. Tik vietoje ritinamo akmens jis kasdien pradeda tą patį pokalbį su vis kitu medžiu. Filmą įkvėpė tikra Fausto Gėlos istorija…

Atrodo, kad jau nedaug laiko iki trisdešimties. Metai ir mėnuo. Ir pastebiu tendencingai vis iškylantį klausimą, kuris neduoda man ramybės. „Ar dabar jau esu suaugęs?“ prisimenu, kad pirmą kartą jis pradėjo kilti paauglystės pradžioje. Pirmą kartą prisigėrus. Pirmą kartą pasibučiavus, pasimylėjus, pirmą kartą prisivartojus narkotikų. Kai suėjo aštuoniolika. Kai vedžiau. Kai susilaukiau pirmojo, o po to antrojo sūnaus. Tada – kai išsiskyriau. Tai niekada nepriartėjanti horizonto linija. Metai bėga, įgyju patirties, įgūdžių, informacijos, kartais gal netgi išminties. Bet regis, kad neįvyksta jokio kokybinio pokyčio. Aiškaus sąmonės, sielos ar fiziologinio pasikeitimo. Turint omenyje lyginant pokytį atskyrusį vaiką nuo paauglio, pasikeitimas tarp…

Pradėkim nuo to, kad žmonės kaip rūšis yra išmokę kankinti vienas kitą. Yra begalės mechanizmų, prietaisų, įrenginių, kuriais galima sukelti neišmatuojamą skausmą. Man regis yra nedaugelis sričių, kur žmogaus išmanumas pranoksta šį išradingumą kankinimui. Viena jų – būdai patirti ar paįvairinti seksualinį malonumą. Įstabu tai, kad šie du laukai kai kuriais niuansais yra gan arti vienas kito. Vienas pavyzdžių – autoerotinė asfiksija – savęs smaugimas masturbuojantis. Šis pavyzdys kiek geriau žinomas iš žiniasklaidos,dėl to, kad atsirado nelaimėlių, kurie tokiu būdu iškeliavo anapilin. Šiame pasaulyje galima kremuoti mirusį mylimąjį. Tada jo pelenus perduoti vienai kompanijai, kuri juos sudės į pasirinkto dydžio…

Per pastaruosius penkiolika metų nebuvo nė vieno šachmatų turnyro, kuriame žmonės būtų laimėję prieš kompiuterį. Iš esmės žvelgiant į šachmatus, problemos esmė yra kombinatorika. Kad ir koks nuostabus būtų žmogaus protas, šachmatų lentoje kompiuteris gali atlikti kur kas daugiau kombinacijų didesniu greičiu. Kitas kompiuterio pranašumas – jis nepavargsta. Dabar dirbtinis intelektas (toliau – DI) dar žengia vienus pirmųjų žingsnių, nors didžiulis kelias jau nueitas. Vyksta daugybė diskusijų susijusiu su DI. Tiek mokslo, tiek meno, tiek kasdienio gyvenimo kontekstuose. Ar gali toks intelektas kurti meną? Internete galima rasti pavyzdžių, kaip DI komponuoja muziką arba rašo poeziją. Dažniausiai šias užduotis DI atlieka…

Smegenys mėgsta balansą. Skausmas ir malonumas smegenyse ateina iš tos pačios vietos. Šiek tiek keista tai, kad smegenims nepatinka pernelyg ilgai būti nei skausme, nei malonume. Jos siekia balanso. Jos siekia neutralios būsenos. Kai ilgai ar labai intensyviai jaučiame malonumą, smegenys susireguliuoja taip, kad po jo tam tikrą laiką jaustumėmės nekaip. Taip jos pasiruošia tinkamai išgyventi kitą laimės akimirką. Iš esmės dėl šio principo atsiranda priklausomybės. Kol žmogus vis vartoja kažkokią medžiagą, alkoholį, arba kol jis lošia, ar užsiiminėja seksu, ar žaidžia kompiuterinius žaidimus, tol vis gauna nedidelius kiekius dopamino. Bet smegenys tuo tarpu vis ruošia kokteilį, kuris jo laukia…

Kartais važiuodamas autostrada galvoju, kad kadaise tai buvo tiesiog laukas, miškas, lygumos ar dar kokia kita žmogaus nepaliesta vieta. Tada pamažu netoliese įsikūrė žmonės. Jie pradėjo vaikščioti iki kažkurio taško – vandens, maisto arba norėdami prekiauti su kita gyvenviete. Iš pradžių atsirado takelis. Tada takas. Tada kelias, po jo – platus, aptvarkytas kelias. Galiausiai, po daugelio amžių tas takelis buvo išasfaltuotas ir tapo tuo, kuo yra dabar. Pirmtakas – žmogus, pirmas ėjęs taku. Įpėdiniai – tie, kurie stojo į jo pėdas ir prisidėjo prie infrastruktūros plėtojimo. Palyginimas su takelio virsmu į autostradą – dažnai prisimenu vieną frazę. Mūsų mintys virsta…

Egzistuoja rūšys, kurios nepakito per daugelį tūkstantmečių. Tai pavyzdžiui vėžliai, krokodilai ir dar kelios rūšys. Ančiasnapiai ir oposumai pakito labai mažai. Iš esmės tai galėtų reikšti, kad jie jau yra tobuliausioje savo formoje. Kita vertus, gal jie yra neįgalūs evoliucionuoti, bet kol kas jiems labai sekasi išlikti tokiems, kokie yra. Tik laikas gali tai parodyti. Arba kokie nors eksperimentai su radiacija. Daugelį savo sakinių man norisi pradėti žodžiais „nesu tikras, bet…“ ir tai galbūt reiškia, kad labai daug kuo abejoju. Nesu užtikrintas tuo, ką kalbu ir tuo, ką darau. Net po skyrybų atrodė, kad gal aš iš tikrųjų nesijaučiu taip…

Kad ir kuriuo dievu tikėtum, esu beveik garantuotas kad tas dievas (-ai) ar netgi tas dievo (-ų) nebuvimas, kuriuo tiki, nenumatė viso šito debilavoto biurokratinio gumulo kuriame gyvenam. Nemanau, kad yra dievas, kuris vienu metu būtų taręs „Sukursiu pasaulį ir žmogų. Tai bus juoko, kai žmogus visą gyvenimą smaukinėsis su dokumentais ir formomis.“ Yra toks Jungtinių Tautų Kosminės Erdvės Biuras. Jame aukščiausias pareigas užima žmogus, kuris atsakingas už mūsų bendravimą su ateiviais. Tarkim, jei jie apsireikštų ir atskleistų, kad pastarieji metai buvo ištvermingumo išbandymas, o dabar Žemė priimta į tarpgalaktinę sąjungą. Čia kaip ES tik be biurokratinio leviatano. Ir visas…

Įsivaizduok, kad žingsniuoji parke ir staiga matai mažą berniuką žaidimų aikštelėje. Jis supasi. Tavo akys pastebi pavojų – sūpynių skersinis yra atsipalaidavęs, papuvęs ir bet kurią akimirką kris. Jis gali rimtai sužaloti ar net pražudyti mažą trapų berniuką. Atliktoje apklausoje didžioji dauguma žmonių sakė, kad tokioje situacijoje gelbėtų berniuką, net jei būtų tikimybė nukentėti – nusibrozdinti, susimušti, susiplėšyti drabužius. Kita vertus, kasdien įvyksta didelės nelaimės. Mes skaitome naujienas apie Jemeną, iš bado mirštančius vaikus, Afganistano ar Venesuelos humanitarines krizes arba žemės drebėjimą, nusiaubusį Haitį. Ir šios naujienos dažniausiai neskatina mūsų veikti. Mes nesiimame veiksmų. Kodėl mūsų empatijos varikliukas nustoja burgzti…

Mano sūnus Emanuelis mėgsta kapstytis smėlio dėžėje. Vienas gražiausių simbolių meno kūriniuose ir estetinė interjero detalė man yra smėlio laikrodis. Jį vartydamas suvokiu, koks iliuziškas yra mūsų laiko skirstymas į ateitį, praeitį ir eitį (dabartį). Kai Emanuelis maniakiškai kvatodamas išspardo didžiulį bokštą, kurį jam pastačiau iš smėlio, aš džiaugiuosi kartu su juo. Man regis, kad tam tikra prasme destrukcija yra aukščiausia savininkystės forma. Bokštas priklauso tam, kuris jį pastatė. Bet iš stačiusiojo jis gali būti pagrobtas, nupirktas, išmainytas ir t.t. Tas, kas sunaikina objektą yra paskutinysis, kuris disponavo juo iki sunaikinimo. Po jo niekas nebegali pareikšti jokių nuosavybės teisių į…