Autorius: Monika Kuzminskaitė

Skaitytojos klausimas: Nesenai sužinojome kad Vaikas turi dalinį autizma. Ir automatiškai pradėjau save kaltinti , gal ko nepadariau ar permažai su vaikų užsiėmiau. Mintis dieną , naktį lenda į galvą . Ir nesuprantu kiek dar gyvenimia turėsiu išbandymų, už ką man taip nesiseka. Nebežinau kaip nusiraminti ir su tuo susitaikyti. Sveiki. Užjaučiu ir labai apgailestauju dėl tokio stipraus jūsų nerimo. Pirmiausiai norėčiau jums palinkėti paklausyti savo vidinio balso – jis kelia jums klausimus, ir į šiuos klausimus reikia atsakymų. Pradžiai pasakysiu, kad šiuo metu mokslas nežino vienos tikslios autizmo priežasties, paprastai vardijama grupė priežastinių veiksnių – ir nė vienas iš…

Sveiki, Nezinau kodel rasau butent jums, nes rinkausi keleta psichologu. Rasau su klausimu. Pabandysiu aprasyti situacija. Su vyru kartu 8 metai. 2 vaikai. Kaip dabar viska matau musu santykiai buvo paremti jo meile man. Kai mes susipazinome jis man dave meile ir demesi. Manes visaip sieke. As buvau ta iskaudinta, nusivylusi santykiais. Dabar kaip matau – Sedejau aukos pozicijoje. „Jis mane isgyde. As ji padariau laiminga nes buvau su juo”. Nes kaip jis sako as esu jo laime. Ok. O as Ji visada mylejau kaip drauga kaip zmogu. Einant saviugdos keliu supratau ir aiskiai pajutau kad tos laimes mes kitas zmogus suteikti…

Laba diena, Radau Jūsų puslapyje, kad galima užduoti klausimą psichologui, todėl rašau. Prieš kelis metus, sunegalavo skrandis, kaip tik tuo metu sužinojau, kad artimam bičiuliui rado vėžį. Ta baimė, kad ir man kažkas gali būti užsuko visą puokštę negalavimų, iš pradžių skrandis, tada galvos skausmai stiprūs, kraujo tyrimų nuokrypių paieškos. Kadangi normalios ligos, apart kažkokių lengvų uždegimų nenustatyta, vis neramino klausimas – kodėl aš blogai jaučiuosi. Nutariau kreiptis pagalbos pas psichologą, tačiau po pirmo karto pasidarė iš vis baisu… Kai kamuoja kažkokie fiziniai negalavimai, nueini ir pasitikrini pas gydytoją, pažiūri, nieko neranda ir tuom baigias..o čia aš labai išsigandau, kad…

Sveiki, pries mėnesį patyriau panikos ataką, nuo to laiko vis skaitau apie tai, dažnai pasireiškia trumpalaikiai bet stiprūs širdies daužymaisi, dėl jų jaučiu nerimą, nuolat galvoju kas man yra, kodėl taip jaučiuosi, prisiskaičiau įvairiausių diagnozių kad tai depresija, nerimo sutrikimas ir t.t nepavyksta pabėgti nuo įkyrių minčių, laukiu eilės pas psichologą. Ar nerimo sutrikimai pagydomi, ar galesiu gyvenyt kaip anksciau? Sveika. Panikos atakas, o ir nerimo sutrikimus reikėtų laikyti jūsų būsenos pasekme, o ne visiškai savarankiška liga. Greičiausiai jūsų gyvenime arba kažkas nutiko, arba kažkas susikaupė. Energija kurią sukaupėte tiems klausimams spręsti – bet, greičiausiai, neišsprendėte – prasiveržia lyg garai…

Laba diena, turiu klausmą. Ką reiškia jeigu aš visą laiką pykstu ant savo mamos? Aš to nenoriu daryti bet taip tiesiog atsitinka. Man sunku su ja šnekėtis, manau, kad ji manęs nesupranta (turbūt ir nesupranta) ir man tiesiog sunku su ja bendrauti. Labas. Na, konkrečiai atsakyti į tokį platų klausimą sunku. Siūlau pradėti nuo atidesnio savo minčių stebėjimo, ypač tomis akimirkomis, kai kyla pyktis. Kokie žodžiai tuo metu sukasi galvoje? Kad ji netiesi, kad ji nesupranta, kad taip neteisinga, dar kokie nors kiti? Kaip turėtų būti „teisingai”, koks mamos elgesys nekeltų pykčio? Labai dažnai pyktis kyla tada, kai susitinka dvi…

Laba diena, Sužinojau, kad yra galimybė Jums parašyti 🙂 tad labai norėčiau sužinoti, kaip būtų galima pagerinti santykius su tėvais. Ir kaip susitvarkyti su per dideliu jautrumu, kad jis netrukdytų santykiams su kitais? Sveiki. Klausimas platus kaip vandenynas… 🙂 Tai, kas santykiuose yra „blogai” ir ką norisi pagerinti, pas kiekvieną šeimą būna vis kitaip. Būna nesutarimų, būna nesikalbėjimų, būna pasyvios ar visai aktyvios agresijos, nuoskaudų, pavydo, kaltinimų – ko tik iš tiesų nebūna. Į pirmą klausimo dalį atsakysiu labai plačiai, kviesdama susiaurinti klausimą… Tam, kad problemą spręsti, reikia skirti laiko jos įvardijimui. Kas konkrečiai yra blogai? Kodėl tai yra blogai?…

Sveiki, truputį nedrąsu rašyti, galbūt mano problema pasirodys bereikšmė ir lėkšta, tačiau giliai širdyje ji mane labai neramina. Nepakankamai save myliu. Meilę sau traktuoju per savo gerą išvaiždą, t.y. kai esu lieknesnė nei įprastai. Pripažįstu, nesu apkūni, bet viduje many kažkas man sako, kad visad galėčiau atrodyti liekniau ir gražiau. Dėl to atsiranda įvairūs nepavalgymai, stengimasis išbėgiot suvalgytą bandelę, vėliau atsiranda sportas ne dėl malonumo, o dėl to, kad reikia sudeginti kalorijas. Pati suprantu, kad sportas turi būti smagi ir atpalaiduojanti veikla. Tą sakau ir draugėms, kai bandau jas padrąsinti. Tačiau pati elgiuosi priešingai. Dėl to išgyvenu. Giliai viduj pavydžiu…

Laba diena ,gal galima jūsų paklausti ,jaučiuosi negerbiamas ,išnaudojamas ,partnerės kuri kaip ir aš serga depresija ,santykiai ypatingai žalingi ,aš medituoju,stengiuosi keisti save,neliūdėti taip stipriai ,dirbu,kad ir kaip viskas keblu ir sudėtinga ,bei liūdna ,mėginu visa tai įveikti,bet drauge – partnerė reikalauja daug dėmesio ,ji tiesiog gyvena namuose pas mama ,sunkiai save išlaiko ,ir nelabai geba viena būti,o aš tam labai nerandu laiko,ir neturiu ,tiek savęs ,jog galėčiau visada padėti,bei neesu specialistas ir drauge net nebenori sau padėti ,kai siūlai specialistus ir t.t. aš sakau ,jog Suprantu viską ,kaip ji jaučiasi,būna ir man momentų ,kai nieko negaliu ,kaip viskas sudetinga…

laba diena, noriu pasiteirauti šiuo klausimu. mano mama jau beveik metus yra nuolat prislėgta, dažnai būna pikta, yra nepatenkinta savimi, nebenori eiti į savo darbą, nes ten patiria daug streso (nuo pat mažens pamenu, ji dar iki šiol dirba viršvalandžius). dabar, kai kalbamės, ji sako, kad turbūt jai depresija. bandžiau švelniai pasiūlyti apsilankymą pas psichologą, tačiau ji sakė, kad nenori (paklausus kodėl, atsakė, kad pirmiausia turi pailsėti, susikaupti į save. bet nepanašu, kad tai greitai padarys – net per darbo atostogas ji turi begalę reikalų – rūpinasi savo tėvais, mūsų daržu, o mintys apie darbą taip pat neišnyksta). pastebėjusi, kas…

Sveiki, man ramybės neduoda pastovus nerimas, ko pasekoje, paskutiniu metu paūmėjo skrandžio skausmai, atsirado erozijų ir t. t. Dažnai aplanko kūno skausmai, baimė dėl ligų… nors lankiausi pas specialistę, ji pasakė, kad viską suprantu ir esu linkusi save kankinti, bet manęs netenkina tas atsakymas. Ir depresija aš nesergu, nes viską suvokiu ir gebu tvarkytis. Tai nežinau kaip čia yra… Aišku, būna, kad pasimiršta viskas ir, atrodo, gyvenimas teka sava vaga, o tuomet, kaip sakant, trūkt už vadžių vėl iš pradžių!… Man 50, gal dar įtakos turi ir menopauzė? — Sveika. Tai, ką vardijate – skrandžio negalavimai, skausmai, baimės – iš tiesų…