Autorius: Denisiuk Oksana
Denisiuk Oksana
Esu žmogus, mėgstantis ieškoti prasmės mažuose dalykuose ir juos paversti dideliais. Tokiu būdu ne tik pavyksta pastebėti daugiau džiuginančių momentų, bet ir augti sulig kiekvienu nauju patyrimu - nesvarbu, pozityvus jis ar ne. Tikiu, kad kiekvieno laimė yra tik jo paties reikalas - neturėtume jos ieškoti kituose. Ir dar labiau tikiu, kad laimės turime kasdien, tik nuo mūsų pačių priklauso, kiek jos matome. Renkuosi ieškoti nuolat ir atradimais pasidalinti su kitais. Tuo metu, kai nerašau, kuriu kitais būdais - keramika, teptuku ir dažais ar ieškau įdomios detalės fotografuodama. Dar kitu metu (o tiksliau, didžiąją darbadienio laiko dalį) sukuosi mados srityje kuruodama vieną tarptautinių prekinių ženklų Baltijos šalyse. Čia daug skaičių ir atsakomybės, tad kūrybinė mano dalis beprotiškai džiaugiasi, kai randu laiko tekstams. Rašymas man - lyg savotiška terapija ir būdas keisti pasaulį į geresniąją pusę. Mano kelionę į laimę galite stebėti Instagram @oksana.denisiuk_ok
Pastaruoju metu, rodos, nieko aplink daugiau ir nesigirdi, kaip tik nerimas nerimas nerimas. Vienas skundžiasi niekaip negalintis susidoroti su gniuždančiu naujienų srautu (kalbu apie karą Ukrainoje ir visas jo puses), kitas, žiūrėk, jau savo vyno rūsį pavertė bunkeriu, o trečiam visos šios temos tokios sudėtingos, kad kaip tik galėdamas viską neigia, stengiasi kuo mažiau apie tai kalbėti, bet matai tik baimės kupinas akis ir nerimastingas veido išraiškas. Gaila. Beprotiškai gaila, kad šiandieniniame pasaulyje tai įmanoma ir vyksta priešais mūsų akis. Bet šiandien nerašysiu nei apie karą, nei apie jo galimas pasekmes. Noriu pasikalbėti apie nerimą, taip dažnai randantį mus savo…
Kristina nuolat skundžiasi niekaip negalinti pradėti sportuoti. Vis nerimauja dėl priaugto vieno kito kilogramo, bet įlieti sporto į savo rutiną niekaip negali. Tomas skundžiasi, kad jau seniai nori pakeisti darbą, bet tuo pačiu keikia save, kad net gyvenimo aprašymo nėra susikūręs. O Inga gyvena svajonėse apie nuosavą gėlių parduotuvę. Vis papasakoja naujų idėjų: kokias puokštes kurs, kokiais baldais apstatys erdvę, ir iš kokio ūkio pirks gražiausius žiedus. Bet taip šių minčių ir nepradeda įgyvendinti. Kodėl? Greičiausiai todėl, kad žymiai paprasčiau nustumti trokštamus dalykus į kažkada laiką. O tiksliau, atidėliojimas arba prokrastinacija mums sukelia didesnį pasitenkinimą dabar, nei suvokimas apie būsimą…
Jau vien perskaičius pavadinimą, rodos, nesinori net skaityti – pyktis iš esmės sukelia neigiamą emociją ir tai yra natūralu. O kas, jei pasakyčiau, kad besipykstant galima gauti daug teigiamo? Būtina pridurti – besipykstant PRODUKTYVIAI. Nežinau, ar galioja kažkur būtent toks žodžių junginys, bet aš jį naudoju dėl vienos svarbios priežasties – galima iš šio reiškinio išpešti reikšmingos naudos ir paversti pyktį ne gramzdinančia, o pakeliančia jėga, kuri ne atitolina, o suartina. Ne skaudina, o priešingai – leidžia jaustis atviresniu vienas kitam, bei skatina savo jausmus išsakyti dar tada, kai iš mažos problemos nėra nulipdomas dramblys. Mano LAIMINGO pykčio formulė labai…