„Į didelį miestą dabar tikrai nesikraustyčiau, nes dabar išvažiavus, kad ir į kokį Kauną, atrodo, kad jis net vargina. Kai grįžti iš ten, tai toks jausmas, jog darbo dieną būtum nudirbęs“, – kvatojasi pardavėja Aušra Totoraitienė (43). Tam, kad susipažinčiau su ja, važiavau net iki Kybartų, o tiksliau – TIK iki Kybartų, nes dėl tokios šiltos pažinties tokį vėjuotą lapkričio rytą galima sukarti ne vieną šimtą kilometrų. Aušra – iš tų žmonių, kuriems užėjus patalpa nušvinta: ji šypsosi ne tik akimis, ji šypsosi visa! Prasidėjus pokalbiui, ji juokais pablizgina savo ženkliuką „Klientų herojus“ – moteriai patekti tarp 10 geriausių mėnesio darbuotojų kampanijoje, kurioje „Maxima“ kviečia pastebėti ir įvertinti jos komandos narių darbą, buvo absoliučiai netikėta.
Tad su džiaugsmu pristatau laimės dirbti receptus pagal Aušrą.
Receptas Nr.1: „Koks Tu, toks ir pasaulis“
– Neseniai su draugais kalbėjomės ir kažkas mestelėjo, kad žmonės visi aplink tokie pikti, o aš sakau: „Man kaip tik atvirkščiai atrodo, man susidaro įspūdis, kad visi aplink laimingi ir patenkinti“, – pečiais gūžteli Aušra, – Per vienuolika darbo metų „Maximoje“ neturėjau jokio konfilkto su klientu. Kad ateitų ir sakytų : „Ai, ji ten tokia bloga ar kitokia.“ Manau, kad viskas priklauso nuo to, kaip elgiesi pats, kokį pasaulį renkiesi matyti – juodą ar baltą. Kaip save pateiksi, taip ir pačiam tas gyvenimas paskui eisis. Jei aš būsiu nelaiminga, aplinkiniai bus nelaimingi, ir tada jau neseks iš tikrųjų. O kai į viską pozityviai žiūri, tai ir einasi viskas visai neblogai. Aš žmones myliu, visada dirbau su žmonėmis: nuo jaunų dienų kavinėje padavėja, paskui barmene Nidoje net 7 metus pradirbau. Žinot, į kurortinį miestą išvis visi atvažiuoja patenkinti, ir gal ten gimęs įkvėpimas iki šiol liko manyje.
Receptas Nr.2: „Į darbą – be namų rūpesčių“
Nidoje Aušra neliko – į Kybartus sugrąžino meilė. Čia ir tėvų namai, sako, su vyru niekada nesvarsčiusi apie emigravimą.
– Mano vyras buvo policijos pareigūnas, tad ištikimybė šaliai didelė, o ir gyventi mums čia gera: sūnūs čia laimingi, galimybių, manau, netrūksta ir Kybartuose. Be to, gyventi saugiau, vaikus auginti saugiau – nereikia galvoti, kaip grįš iš mokyklos. Paprastai tariant, viskas arti – ir žmonės, ir reikalai: susisiekimas geras, nereikia sukt galvos, kad kamščiuose kažkur įstrigsi.
Visą laisvą laiką Aušra skiria šeimai ir namams, tačiau, prisipažįsta, kad didelė jos laimės dalį sudaro apsisprendimas į darbą buities rūpesčių nesinešti.
– Jei atsikėlusi ryte jaučiu, kad diena nesiklostys taip, kaip turėtų, tai atėjusi į darbą aš kažkaip labai greitai visas problemas palieku už durų. Užsidedu bloką nuo visų blogumų. Ir draugams esu pasakiusi: „Dirbu, neskambinkit, neiškraudinėkite telefono. Yra išeiginės, prašom – skambinkit rašykit nuo ryto iki vakaro, – kvatojasi Aušra.
Receptas Nr.3: „Net ir geriausiai atliktam darbui būtinas žmogiškumas“
Atsiliepime, kuris Aušrai atnešė mėnesio herojės titulą, neįgali senolė jai ir kolegėms dėkoja už šilumą: „Man ne tik sukrauna prekes, bet ir suranda, padaro daug daugiau, nei turėtų.“, rašo.
Pardavėja kuklinasi, sako, anoks čia vargas, juk žmonių džiuginime kančios nėra!
– Būna klientas ateina, susiranda Tave kur salės gale ir paprašo, kad būtent Tu jį aptarnautum. Pensijinio amžiaus žmonės ypatingai: jei jau Tave nusižiūrėjo, tuomet viskas, tampame šeima, o šeimai padėti privalu. Net ir atėjus naujiems darbuotojams, būna nepasitiki, vis tiek ieško Tavęs, kad į kasą atsisėtum, kad Tu jų prekes nuskanuotum ar mokesčius suvestum, – krizena Aušra, – Bet man toks pasitikėjimas yra tikrų tikriausias komplimentas.
Receptas Nr.4: „Kava ir jokios monotonijos“
– Jei 11 metų būčiau dirbusi tame pačiame skyriuje, monotonija būtų per pakaušį išlipusi, bet čia aš išbandžiau viską: vienur ilgiau, kitam skyriuj trumpiau. Man patinka mokytis, aiškintis, kur kokia sistema. Smagu pačiai stebėti, kur tobulėju, kur galėčiau pasitempti. Yra reikalų čia viską perkąsti. Be to, kadangi mūsų „Maxima“ nedidelė, visi dirba viską. Užsisėdėjai kasoje – eini prekių pakrauti, prasijudini.
Šviežių vėjų į kasdienybę, pasak Aušros, visada įneša kolegės, su kuriomis rytais geria kavą: „Didelis ryšys yra, ypatingai tarp senų darbuotojų, susigyvenusios esam. Iš pusės žodžio suprantame viena kitą. Ir gimtadienius paminim, ir Kalėdas švenčiam. Turime tradiciją keistis dovanomis. Tik perkame nežinodami, kuriai kolegei ar kolegai ji teks – sutartą dieną traukiame dovanos numeriuką. Savotiška loterija, jokių „tas man labiau patinka, tad ir dovaną geresnę nupirksiu“, – kikena moteris.
Receptas Nr.5: „Dirbk pilna ranka (ir koja)“
– Dirbti puse rankos tai nemoku: jei dirbu, tai pasineriu visa galva. Ir jeigu būna kokie pakitimai, atsiranda kažkokių naujovių, ir nepavyksta kažkas, tai man jau tada nervas kyla, negaliu, – leipsta juokais Aušra ir vėl kaip mat surimtėja, – Norisi visada viską atlikti gerai, o jeigu darbas neina, tarkim, dėl laiko stokos, tuomet imu virti viduj, būnu pikta.
– Ir ko čia taip per galva verstis? – patraukiu Aušrą per dantį, – Juk pakankamai gerai taip pat yra gerai, tobulybė iš proto gali išvaryti.
– Negalvokit, kad aš šia kokia tobula – noras viską padaryti gerai ateina iš nenoro darbo daryti antrąkart. Nenoriu, kad man kas iš paskos eitų ir sakytų: „Va, tą blogai padarei, ar aną blogai“, – šypsosi Aušra.
Receptas Nr.6 „Pasitikėk komanda“
Darbas „Maximoje“, pasak Aušros, ją išmokė komandinio darbo. Ankstesnėse darbovietėse būdavo atsakinga tik pati už save, o čia, sako, daug laimės suteikia tai, kad esi komandos dalis: ir kolektyvui padedi, ir pati jauti tvirtą kolegų užnugarį.
– Būti artimam su bendradarbiais yra didelė dovana. Neįsivaizduoju, kaip reikėtų eiti į darbą, jei taip gerai nesutartume. Ir apdovanojimą, kai gavau, galvojau, kaip norėčiau, kad visos su kolegėmis jį būtume gavusios! Visa komanda! Žinoma, dėl manes visi džiaugėsi, ir man pačiai smagu būti pastebėtai – kas galėjo pagalvoji, jog apdovanojimą gaus pardavėja iš tokio Lietuvos užkampio?
Receptas Nr.7: „Priimk ir šypsokis“
Aušra kukli, pati nesigiria, bet patikina, kad visus šiltus žodžius itin brangina, ir su savimi nešiojasi:
– Rodos, smulkmena, kad klientas padėkoja, kad pagiria, net tokį dalyką kaip dailiai išdėliotas daržoves pastebi, gerą žodį pasako. Man tai be galo brangu. Vadinasi, ne veltui stengiausi. Rodos, kišenėn galėčiau visus tuos žodžius susikrauti, ir laikas nuo laiko išsitraukt pasidžiaugti. Manau, šiluma reikia ne tik dalintis, bet ir ją priimti.
O ką daryti, jei šilumos nėra? Juk jeigu vyras – buvęs policininkas, jau išėjęs į užtarnautą pensiją, tuomet, juokiuosi Aušrai, turėtų mokėti ir savigynos.
O Aušra tik rankom skėsčioja: „Aš net ginklo surinkti nemoku! Nesiruošiam mes čia kariauti, mes kariaujam su šypsenom, įsijungiam jas ir viskas. Pabandykit – visus nuginkluoja“.
Labai tikiuosi, kad ir jus šiandien kas nors nuginklavo šypsena. Nesvarbu kas – kasininkė, kasininkas, kepėjas, mėsininkas ar salės darbuotojas, jūsų šilti žodžiai svarbūs kiekvienam Įvertinti ir pagirti juos galite mobiliojoje „Maxima“ programėlėje, skambindami telefonu 8 800 200 50 arba paspaudę šią nuorodą.
#REKLAMA
TURINYS PARUOŠTAS BENDRADARBIAUJANT SU 