Karantino metai, persimaišę su karo Ukrainoje nuotaikomis ir finansiniais iššūkiais, palietė daugelį mūsų. Susvetimėjome, patapome atsargesni.
— Esame ištroškę elementaraus žmogiškumo, šilumos. Gal todėl net ir mažiausias dėmesio krislas gali reikšti labai daug, — šypsosi Tauragėje, S.Dariaus ir S.Girėno gatvėje įsikūrusioje „Maxima X“ dirbanti Inara Šeputienė.
„Noriu padėkoti parduotuvės darbuotojai. Šiandien, norėdama pasiekti apatinėje lentynoje, pačiam gale, buvusią žvakę, persipjoviau ranką į lentynos atsikišusį kampą (žvakės reikėjo į moliūgą vaikams, todėl pamačiusi, kad yra akcija, norėjau paimti pigesnę). Įsipjoviau gana giliai ir skaudžiai (o aš bijau kraujo), buvau su dviem mažais vaikais, pradėjau blaškytis ieškodama su kuo žaizdą pridengti. Supratusi, kad kišenėje nieko tinkamo neturiu, ėjau prie lentynos su servetėlėmis ieškoti jų nusipirkti. Man ten besidairant kita pirkėja davė saviškių, nes matė, kas nutiko, tai vienintelė Inara priėjo paklausti, ar reikia ko nors (bet jau nereikėjo, nes buvau užsidėjus krūvą servetėlių), nors ji iš kažkur atėjo, o šalia buvo daugiau darbuotojų.“ — būtent šis klientės atsiliepimas „Maximos“ iniciatyvoje, kviečiančioje pastebėti ir įvertinti jos komandos narių darbą, Inarai padovanojo klientų herojės titulą.
— Labai nustebau ne tik dėl apdovanojimo, bet pirmiausia dėl klientės padėkos. Juk nieko tokio nepadariau! Bent vaistinėlę būčiau atnešusi ar kažką daugiau. O jai, pasirodo, mano paklausimo, ar ko nors nereikia, pakako, — nuoširdžiai stebi Inara. — Manau, kad kiekvienas mano vietoje būtų pasielgęs taip pat. Tiek kaip žmogus, tiek kaip darbuotoja. Juk mūsų darbas yra paklausti ir padėti.
Nuo Laukinių Vakarų iki šiandienos
Tas noras padėti Inarai jau spėjo tapti neatsiejama jos dalimi — „Maximoje“ moteris dirba beveik dvidešimt metų.
— Baigiau buhalteriją, bet prekyba visada buvo labiau prie širdies, — pasakoja tauragiškė. — Iki ateidama į „Maximą“ dirbau mažose parduotuvėlėse, tad darbą išmaniau. Vis dėlto, pačioje pradžioje, kai su komanda prieš tuos du dešimtmečius atidarinėjome parduotuvę, buvo nemažai išbandymų. Nebuvo nei normalių priemonių, nei planogramų, reikėjo per naktį prekes sukrauti. Tuomet visokių minčių buvo. Nemaniau, kad liksiu. Ir kad vieną dieną, kaip dabar, dirbti bus miela ir malonu.
— Du dešimtmečiai parduotuvėje, Inara! Per tą laiką daug kas turėjo pasikeisti ne tik jūsų asmeniniame gyvenime, bet ir pačioje parduotuvėje.
— O taip! Pasikeitė tikrai daug. Viskas, atrodo, šuoliais tobulėja, eina į priekį. Pamenu, anksčiau kone dieną sugaišdavome prekių tikrinimui — reikėdavo iki smulkmenų peržiūrėti, sutikrinti kiekvieną atkeliavusią paletę. Manau, čia buvo ir pasitikėjimo klausimas — juk tuomet dar Laukiniuose Vakaruose gyvenome. Bet faktas, užtrukdavo, kol prekė pasiekdavo pirkėją. Galiausiai buvo sukurta sistema, nebeliko nei tų smulkmeniškų tikrinimų, nei nežmoniško popierizmo — parduotuvėje visada viskas buvo daroma tam, kad būtų vis lengviau ir paprasčiau dirbti. Visi procesai optimizuoti, atsirado savitarna. Daug per tuos metus nuėjome.
Niekas nebeišgąsdins
Kai Inara sako „nuėjome“, žinau, kad tame žodyje telpa tiek daug! Kiek bekalbinčiau „Maximos“ klientų herojų, visi sutartinai pabrėžia kolektyvo svarbą savo darbe ir laimėje dirbti.
— Komanda man labai daug. Juk kartu praleidžiame 48 valandas per savaitę! Laikas kartu suklijuoja, pripranti, pažįsti, žinai, kaip prie kiekvieno prieiti, pasakyti. Kai dirbau ankstesnėje „Maximoje“, kartu su komanda ir baidarių žygius, ir išvykas, ir pasisėdėjimus organizuodavomės. Šioje parduotuvėje tradicijas dar tik kuriame. Karantinas šiek tiek „atpratino“ nuo bendravimo. Bet, kita vertus, labai užgrūdino. Visi sakome, kad taip paaugome išbandymų dėka, kad jau, rodos, niekas nebeišgąsdins. Juk parduotuvių darbuotojai visada pirmieji pajunta žmonių nuotaikas ir baimes.
Darbas dovanojo alkį augimui
Kaip juokiasi Inara, augina dvi dukras po vieną, nes tarp atžalų — nemažas amžiaus skirtumas: vyresnėlei — 27-eri, o jaunėlei — trylika, be to, Inara jau ir močiutė! Jos anūkei treji.
— Daug visko jūsų asmeniniame gyvenime per dvidešimt pastarųjų metų nutiko, Inara. O kaip darbe, kuo skiriasi tuometinė ir dabartinė jūs?
— Manau, kad gerokai patobulėjau, paaugau. Iš darbovietės gavau norą daugiau sužinoti, įstatymų išmanymą, suvokimą, kaip veikia verslas, funkcionuoja parduotuvė. Aš džiaugiuosi eidama į darbą. Džiaugiuosi atmosfera, bendravimu su klientais. Žinoma, visokių dienų būna, bet gera dirbti, kai žinai, kad ne tik reikia, bet ir patinka.
Tai, kad Inarai jos darbas svarbus, rodo ir palinkėjimas sau, kurio tradiciškai paprašau kiekvieno LAIMĖ DIRBTI pašnekesio pabaigoje.
— Norėčiau, kad žmonės mane priimtų tokią, kokia esu, nes žinau, kad manęs prisibijo, kad mano balse girdi griežtumą. Norėčiau, kad mano žodžiuose girdėtų rūpestį, o ne įsakymus. Juk visi mes norime to paties — kad būtų geriau.
Pritarsiu Inarai. Mes tikrai visi norime to paties. Kad būtų geriau. Kad mus pastebėtų, kad įvertintų ir galbūt netgi padėkotų. Artėja didžiosios metų šventės, parduotuvės bus kaip niekada pilnos, tad jus kuo geriau aptarnauti siekiančiai „Maximos“ komandai teks iš peties paplušėti. Tad kviečiu būti kantresniems ir pasistengti kurti vieni kitiems šventę šypsenomis, gerais žodžiais ar atsiliepimais.
Pagirti jus pradžiuginusį darbuotoją galite mobiliojoje „Maxima“ programėlėje, skambindami telefonu 8 800 200 50 arba paspaudę šią nuorodą.
Tekstas paruoštas bendradarbiaujant su MAXIMA