Niekas nenutinka be reikalo arba viskas gyvenime susiję — šias tiesas darkart patvirtina šios savaitės LAIMĖ DIRBTI pašnekovė. Baigusi grafinį dizainą, save ji vis dėlto surado prekyboje, o darbo patirtis vaikų namuose galėjo prisidėti prie priežasties, dėl kurios pardavėja tapo „Maximos“ klientų heroje. Kviečiu susipažinti su Vilniuje, Žalgirio gatvėje įsikūrusios parduotuvės lankytojus džiuginančia Lina Bodindorfiene (38).
Į prekybos verslą Lina atėjo dar aukštojoje mokykloje, norėjo prisidurti prie pajamų, tad pasirinko su studijomis nesunkiai suderinamą pardavėjos-kasininkės darbą.
— Pagal išsilavinimą esu grafikos dizainerė. Bet tai, kad šis kelias — ne man, supratau dar trečiame kurse, kai įsidarbinau pardavėja. Jau nuo pirmų dienų kasoje atėjo suvokimas, jog bendravimas su žmonėmis ir darbas prekyboje man daug artimesnis nei kompiuteris ar baltas popieriaus lapas. Studijas, žinoma, baigiau, bet pagal specialybę taip ir nedirbau, — pasakoja Lina, kuri, net ir įsidarbinusi, nenustojo ieškoti savęs. — Po grafikos stojau į floristiką. Maniau, kad gal čia save rasiu, bet ir šis amatas prieš parduotuvės kasą nelaimėjo. Vis dėlto nei piešimo, nei gėlių komponavimo nepamiršau. Laisvu laiku, kai norisi atsipalaiduoti, pamedituoti, sėdu piešti ar dėlioju žiedus. Iš meno negyvenu. Gal tai ir padeda išlaikyti meilę jam.
Darbas vaikų namuose — privilegija
Lina, kaip pati prisipažįsta, yra iš tų žmonių, kurie nebijo bandyti nepažintas veiklas. Būtent ši savybė ją atvedė į Vaikų globos namus, Vilniuje, Minties gatvėje.
— Ten dirbusi draugė išvažiavo į užsienį ir man pasiūlė pakeisti ją, pabandyti auklytės pareigas. Tuo metu buvau be darbo, tad nusprendžiau pabandyti, — šypsosi Lina ir neslepia, jog naujose pareigose nuo pirmos dienos augo kaip žmogus ir profesionalas. — Vaikų namuose išmokau kantrybės ir griežtumo. Dirbau su vaikučiais, kurių amžius nuo penkerių iki aštuoniolikos. Kiekvienas su savo istorija, ypatingu charakteriu, su kiekvienu norisi rasti bendrą kalbą. Rūpinausi ir vaikais su negalia. Žinote, visada save mačiau kaip kuklią, tylią, pilką pelytę, o šiame darbe reikėjo susiimti, savyje atrasti naują balsą, tvirtą stuburą, nes autoritetu ir draugu vaikui paprastai netampama.
Vaikų namuose Lina dirbo beveik pusantrų metų. Po to įstaigą uždarė ir Lina įsidarbino Žalgirio „Maximoje XX“, kur dirba jau daugiau nei aštuoneri metai.
— Pradžioje labai ilgėjausi mažųjų. Per metus tikrai prie jų pripratau. Kurį laiką vakarais verkdavau iš ilgesio. Bet diena po dienos, nusibraukus ašaras, prisiminus užsidėti šypseną, tapo vis lengviau. Juolab, kad ir parduotuvės kolektyvas netruko tapti šeima. Kai geriau pagalvoji, tai auklėtojos ir pardavėjos darbe daug bendro. Ir ten, ir ten reikalinga retai kur sutinkama kantrybės, tvarkos ir šilumos kombinacija. Tiesa, pora savo globotinių kurį laiką mačiau tiek mikrorajone, tiek parduotuvėje. Žinau, kad keli jų sukūrė šeimas ir tapo tėvais. Labai džiaugiuosi šiuo gyvenimo etapu, nes tėvų paliktiems vaikams dovanoti tikėjimą pasaulio gerumu yra privilegija.
„Klystame mes visi. Ne tik žmonės, bet ir aparatai“
Klausant Linos, norom nenorom susidėlioja paralelė tarp jos talento pažinti vaikus ir neseniai „Maximos“ iniciatyvoje, kviečiančioje pastebėti ir įvertinti jos komandos narių darbą, gauto klientų herojaus apdovanojimo.
„Noriu išreikšti padėką kasininkei—pardavėjai vardu Lina. Mano sūnus apsipirkinėjo savitarnos kasoje. Nuskenavo prekes, įmetė pinigus, kad susimokėtų . Bet grąžos aparatas neatidavė. Mano sūnui 9 metai. Jis — drovus vaikas. Nežinojo ką daryti, buvo pasimetęs. Nuėjo prie informacijos, bijojo paklausti, ką tokiu atveju daryti. Tuo metų aptarnavo kasininkė Lina . Pamačius vaiką, priėjo, paklausė kas atsitiko. Apramino. Pakvietė kitą kasininkę į informaciją. Priėjo prie vaiko, paėmė už rankos ir nuvedė į savitarnos kasą. Išsiaiškino, kurioje kasoje apsipirkinėjo. Atidarė aparatą. Rado užstrigusias monetas, atidavė grąžą. Atsisveikindama pasakė, kad jei kas atsitiks, visada gali prieiti prie jos. Visada padės.“ — rašoma pirkėjos paliktame atsiliepime, pardavėjai atnešusiame tokį svarbų įvertinimą.
— Labai nustebau sulaukusi raštiško pagyrimo. Nė akimirkos nesitikėjau tapti klientų heroje! Ir puikiai pamenu tą dieną: pamačiusi sutrikusį, nedrąsiai mindžiukuojantį vaiką, iškart supratau, kad kažkas ne taip. Berniukui, kuriam pagelbėjau, pasakiau, kad čia įrodymas, jog klystame mes visi. Ne tik žmonės, bet ir aparatai, — kvatoja Lina.
Sau ir artimiesiems dėkinga už pasirinktą kelią
Paklausta, ar po šio apdovanojimo negalvoja, jog tai ženklas grįžti į darbą su vaikais, pašnekovė papurto galvą.
— „Maximoje“ aš laiminga: sava komanda, savos sienos. Prie visko esu pripratusi. Kolegos labiausiai džiugina. Esame puikiai susidirbę, vienas kitą suprantame iš pusės žodžio, kartu ir paliūdime, ir pasidžiaugiame, ir paatviraujame, — pasakoja Lina ir priduria, kad labai džiaugiasi įvairiu kolegų amžiumi, nes kiekviena karta į kolektyvą atneša savų privalumų. — Jaunesni kažkokių šiuolaikinių gudrybių gali pamokyti, o vyresni visada pataria, pagloboja, duoda patarimų, o kartais — velnių, kad neimtum bereikalingų dalykų galvon. Labai džiugina ir nuolatiniai klientai, kurie patys prieina pasisveikinti, paklausia kaip sekasi, pasiteirauja kaip gyvenu. Tokie dalykai visada pakelia nuotaiką. Bendravimas man labai patinka. Žinoma, visokių atvejų būna, bet faktas — geri įspūdžiai bei mieli žmonės gerokai atsveria nesklandumus.
Žvelgdama atgal, Lina tikina, kad jaučiasi padariusi teisingą pasirinkimą. Taip, galbūt mokykloje save įsivaizdavo kaip leidyklos ar reklamos agentūros darbuotoją, bet tai, jog sekė širdies balsu, ją džiugina iki šiol.
— Niekada nejutau spaudimo būti grafikos dizainere ir mesti parduotuvės kasą. Dėl to esu labai dėkinga savo tėvams. Jie visada mane palaikė ir sakė: tai yra tavo gyvenimas, gyvenk jį taip, kaip tau labiausiai norisi. Tad ir palinkėti sau kažką sunku… gal, kad būčiau dar laimingesnė nei esu, nenustočiau būti gera. Ir už gautą premiją nuvažiuočiau atostogų prie jūros, kurios man bus padėka nuo klientų.
—————
Kviečiu nepamiršti padėkoti ir jus. Kiekvienas geras žodis, kiekvienas atsiliepimas — tai papildoma paspirtis stengtis ir džiuginti tiek jus, tiek visus, užsukusius į parduotuvę. Skirkite akimirką tam, kad salės darbuotojas, pardavėja, mėsininkas ar bandelių kepėja sužinotų, kad vertinate jų pastangas. Pagirti galite mobiliojoje „Maxima“ programėlėje, skambindami telefonu 8 800 200 50 arba paspaudę šią nuorodą.
TEKSTAS SUKURTAS BENDRADARBIAUJANT SU MAXIMA