— Nesvarbu, dėl ko stengiesi: mokaisi naujo įgūdžio ar stengiesi dėl svajonių tikslo, daugiausiai lemia įdėtas darbas, pastangos. Norint būti laimingu, taip pat reikia dėl to dirbti ir stengtis, nenuleisti rankų, stumti save priekin, — įsitikinusi „Maximos“ klientų herojė Janina Žvingilienė (52), o aš jau nuo pat pirmų pokalbio akimirkų suprantu, kad šios moters gyvenimo džiaugsmas ateina iš kelių šaltinių ir apsisprendimo niekada nepasiduoti, nors, kaip perskaitysite, progų nuleisti rankas Janinos gyvenime tikrai buvo.
—————
„Šiandieną savitarnoje pasirinkau kasą apmokėjimui kortele (nes taip moku visada), nors žinojau, kad kortelės likutis bus nepakankamas, tiesiog pamiršau. Viską susiskenavau, kortelę pyptelėjau ir kad kraunu viską maišą. Prieina Janina ir juokiasi, kad nesumokėjus ruošiuosi bėgti. O vargeli, kaip nepatogu, nors žinojau, kad šį kartą mokėsiu grynais. Nieko baisaus, sako ji, nesijaudinkit. Viską anuliavo, padėjo pernešti prie kitos kasos, net suskanavo besišypsodama už mane.
Niekada nerašau atsiliepimų, bet dabar tai darau su džiaugsmu. Be šios dienos nutikimo galiu apie jūsų šią darbuotoją pasakyti tik gerus žodžius. Dar kai nebuvo įrengta savitarnos kasų, visada stengdavausi stotis prie tos kasos kur dirbdavo Janina. Tiek metų ji pas mus „Maximoje“ ir gal tik vieną sykį esu mačiusi ją liūdną.
Janina tikrai visada paslaugi, ramiu balso tonu, šviesių akių. Ačiū jai už viską!“ — šis pirkėjos atsiliepimas atnešė Janinai apdovanojimą ir premiją, už kurią moteris išpildė vieną savo svajonių.
— Jūs neįsivaizduojate, kaip aš džiaugiausi! Iki šiol patikėti negaliu, rankytės ir kojytės dreba! Šitiek laiko svajojau nusipirkti lazerinį spausdintuvą, o dabar pagaliau jį turėsiu! — šypsosi pardavėja, savo profesionalumu džiuginanti Gedimino gatvėje, Kaišiadoryse esančios „Maximos“ lankytojus.
Laisvos dienos… asmeninėje laboratorijoje
Prisipažinsiu, Janinos svajonė man buvo kiek netikėta. Spausdintuvas? Kam?
— Spausdinsiu etiketes ir visus reikalingus aprašus! Matote, aš prie atlyginimo papildomai prisiduriu gamindama eterinius aliejus ir jų mišinius. Namie baigiu įsirengti laboratoriją ir svajoju, kad tam ateityje, galbūt išėjusi į pensiją, skirsiu visą savo laiką. Dabar, matote, viską ant buteliukų surašinėju ranka. Tai atima šitiek laiko! Ir didelę dalį malonumo.
Klausausi Janinos ir patikėti negaliu, kur nuvedė klausimas apie tai, ką jį įsigys už pirkėjos atsiliepimo dėka gautą premiją. Pasirodo, Janina turi medicininį laborantės išsilavinimą ir į savo hobiu užsiima tikrai preciziškai ir profesionaliai.
— Žinote, man atrodo, kad laimė ateina ne tik iš meilės darbui, bet ir iš mylimos veiklos, hobio. Šiandien man antra darbo diena po išeiginių, ir aš negaliu nustoti šypsotis. Man tobula, kad dirbu keturdieniu grafiku. Turiu keturias dienas su mylimais klientais ir keturias savo veikloms, aromaterapijai, per išeigines tiek visko nuveikiu! Net iš puokštės, kurią gavau dovanų iš kolegų ta proga, jog tapau klientų heroje, kvepiančias sultis išspaudžiau! — berte beria Janina. — Niekada nesupratau tų, kurie sako, kad nėra darbo. Man atrodo, kad labiau nėra noro, o darbų visada yra. Jeigu dirbi su meile, su atsidavimu, visur sulauksi rezultato ir sėkmės.
Buvo beprarandanti viltį
O kaip, pasiteirauju Janinos, atėjo įvertinimas ir sėkmė dirbant „Maximoje“? Kaip laborantė tapo pardavėja ir kas paskatino šią gyvenimo kelionę, prasidėjusią dar 2014-ais metais?
— Į „Maximą“ atėjau ieškodama saugumo ir stabilumo. Mano vyras žuvo, kai sūnus buvo dar labai mažas. Likau viena su vaiku ant rankų, byrančiu būstu, užšalusiais vamzdžiais. Dirbau vaistinės laboratorijoje, bet atlyginimą tai mokėdavo, tai ne — vis maitino pažadais, nebūtomis lengvatomis. Bandžiau verslauti pati. Urmo bazėje, Gariūnuose turėjau savo skyrių, bet ir čia pajamos nebuvo pastovios, kiekvieną mėnesį turėjau sukti galvą, kaip susimokėti mokesčius, be to, žinojau, kad jei susirgsiu, niekas už mane nepadirbs ir liksiu be pragyvenimo šaltinio. Tokia, beprarandanti viltį, pamačiau darbo „Maximoje“ skelbimą. Pateikiau prašymą ir po trijų dienų sulaukiau skambučio, — net ir kalbėdama apie sunkias patirtis nenustoja šypsotis Janina. — Tuo metu neromantizavau darbo, prioritetas man buvo tai, kad sutartą atlyginimą gausiu laiku, kad darbas duos nemokamą maitinimą, kad darbo grafikas leis rūpintis vaiku. Į „Maximą“ ėjau nuvilta gyvenimo, o gavau viską! Per tuos metus išmokslinau sūnų. Dabar jis — vyriausias programuotojas banke. Dirbdama parduotuvėje, su draugu pasistačiau nuostabų nuosavą namą, turiu mylimą darbą ir keturis Maltos bišonus, kurie kasdien mane iš jo pasitinka.
Darbas dovanojo meilę
Kalbant apie draugą, Janina prasitaria, kad su darbo parduotuvėje pradžia atėjo ir nauja meilė.
— Viskas prasidėjo nuo to, kad Romas, kaip pirkėjas, apsipirkti į parduotuvę, būtent mano kasoje užsukdavo porąkart per dieną. Paskui pradėjo nešti gėles, mašina visada buvo pilna rožių! Po pusmečio tokio gražaus dėmesio daviau jam savo telefono numerį, ir nuo to laiko, jau devyneri metai mudu kartu. Kartu, savo rankytėm svajonių namus susikūrėme. Norėjau namo, nes svajojau apie asmeninę laboratoriją. Aplink namus auginu 120 rožių krūmų, iš jų gaminu aliejų, muilus, vonios ekstraktus.
— Janina, klausau jūsų ir patikėti negaliu. Toks rožynas! Vadinasi, žiedus renkate rytais, prieš darbus, ir laisvadieniais? Ir kiek jų reikia aliejui išspausti?
— Labai priklauso nuo rožių rūšies. Kai kurios jų tokios sodrios ir riebios, sultingos, kad iš jų ne tik arbatas, bet ir uogienę virti galima! Bet, tarkim, jei ryte būta rasos, ir spėju gėles nuskinti iki vidurdienio, tuomet iš dešimties kilogramų žiedų išspaudžiu 5-10 mililitrų aliejaus, — nepaliauja manęs stebinti Janina ir priduria. — Svajoju įkurti rožių mylėtojų klubą. Jau esu subūrusi nedidelę bendruomenę, bet norisi dar daugiau.
Laimingas klientas — tai maža pergalė
Janinos alkis gyvenimui ir vidinis variklis tikriausiai tuo pačiu rožių aliejumi suteptas. Klausau jos ir atsidžiaugti negaliu.
— Žinote, dažnai jaunesnes koleges nepiktai pabaru už nukabintas nosis, už savęs nurašymą. Klausiau: „Kur jūsų drąsa gyventi? Juk jums vos per dvidešimt!“. Atsako man, kad neturi ką daryti, o aš baksteliu į rankas — jos gi nesurištos. Kiekvienas galim daryti ką norime, galime turėti daug veiklų, visaip save įprasminti, visur savęs paieškoti, – tvirtina klientų herojė. — Štai per vasarą pas mus dirbo studentė Miglė. Dirbo ir atsidžiaugti negalėjo, kad patirties įgavo ir kad pinigų mokslams išsivežė. „Maximoje“ labai didelis prioritetas yra lankstumas darbuotojų atžvilgiu, čia grafikai sudaromi taip, kad dirbti gali ir studentas, ir mažiukus auginančios mamos, ir antrą darbą turintys žmonės.
— O kas dar, be pomėgius puoselėti leidžiančio grafiko, prisideda prie jūsų laimės dirbti?
— Aš visada dirbu taip, kad man pačiai būtų malonu. Matau žmonių pagyvenusių, pavargusių. Man svarbu kiekvienam jų pakelti ūpą, nuraminti, palikti su tokia emocija, kad jis norėtų sugrįžti. Su kiekvienu laimingu klientu patiriu po mažą pergalę. Štai šiandien ryte viena močiutė iškart tiesiu taikymu atėjo pas mane: sako, padėkite prekes suskenuoti, paskui duoda piniginę, kad pati atsirinkčiau korteles, net PIN kodus padiktuoja… žinote, man toks absoliutus pasitikėjimas yra pats tikriausias įvertinimas.
Gyvenimas per trumpas pykti
Kiekvieną dieną Janina pradeda dėkodama už tai, ką turi ir už tai, ką gali.
— Ačiū dievui, einu į darbą. Ačiū dievui, aš sveika. Ačiū dievui, šiandien šviečia saulė. Kai taip pridėkoju, negaliu nesišypsoti. Aš tikiu, kad pozityvumas — toks pat ginklas kaip ir pyktis, jam taip pat reikia pastangų. Dabar — nelengvos dienos, žmonėms sunku, neramu, tai, žinoma, persikelia ir į nuotaikas, būna, ir ant pardavėjų išsilieja. Bet aš kaskart tam, dėl kažko piktam, žmogui tyliai palinkiu gero, palinkiu ramybės ir laimės, — šypsosi pardavėja ir prisipažįsta nemokanti pykti. — Garą nuleidžiu dūkdama lauke, su savo šunimis. Išeiname į mišką, išsiduodame, grįžtu jau palengvėjusi. Gyvenimas per trumpas pykti. Iš gyvenimo reikia imti viską, kas dabar duodama. Ir niekada nepasiduoti.
————–
Gyvenimas per trumpas ne tik pykti, bet ir nepadėkoti. Pratęskite gerumo ir džiaugsmo bangą — pradžiuginti, pamaloninti kasininko, salės darbuotojo, bandelių kepėjos ar mėsininko, padėkokite arba palikite atsiliepimą. Jūsų geras žodis gali atnešti apdovanojimą!
Pagirti galite mobiliojoje „Maxima“ programėlėje, skambindami telefonu 8 800 200 50 arba paspaudę šią nuorodą.
Tekstas paruoštas bendradarbiaujant su MAXIMA