Jos gyvenimas nesusiklostė taip, kaip planavo, bet, kaip pati tikina, nekeistų nieko, nes dovanų gavo didžiausią dovaną – dukrą. Su Jolanta Stundyte – Bogdonovič ( 22)susitinkame pačioje Žvėryno širdyje, Vilniuje, įsikūrusioje „Maximoje X“. Čia ji dirba jau ketvirtus metus ir tikina, kad darbo vietą paliktų tik tuomet, jei tektų iškeliauti motinystės atostogų, mat kolegos jai jau spėjo tapti antrąja šeima.
Akivaizdu, kad darbas Jolantai mielas – ji pateko tarp 10 geriausiųjų mėnesio darbuotojųir „Maximos“ iniciatyvoje, raginančioje klientus įvertinti parduotuvėse dirbančius žmones, gavo mėnesio herojės apdovanojimą. LAIMĖ DIRBTI yra interviu ciklas, parengtas kaip dalis šios reklaminės kampanijos, ir man didelė laimė pakalbinti žmones, kurie, ir be visų motyvacinių vadovėlių žino, kaip laimę susikurti kasdien ir kasdien ją dovanoti kitiems.
Dirba kartu su mama
Į „Maximą“ Jolanta atėjo padirbėti „laikinai“. Atėjo ir liko.
– Tuomet mėnesį buvau be darbo, lankiau makiažo kursus ir labai norėjosi daugiau veiklos – negi namie sėdėsi? Man taip netinka. Norėjau būti savarankiška ir nepriklausoma. „Maximoje“ pardavėja dirba mano mama, tad ji ir paragino padirbėti čia, bent jau kol kitą darbą susirasiu. Bet čia abi dirbame iki šiol. Tik skirtingose pamainose. Ir tuo labai džiaugiuosi, – kvatoja mergina ir juokdamasi paaiškina, kad dirbti su mama yra gerai, bet ne keturias pamainas iš eilės.
Be to, šeimą Jolantai atstoja ir kolegos. Būtent iš jų, tikina, daugiausiai išmokstanti.
– Labai prisirišau prie kolektyvo, per tą laiką, kol čia dirbu, nė vienas žmogus nepasikeitė. Vyrą, kuris taip pat dirba slenkančiu grafiku, kartais matau tik vakarais, vadinasi, su kolegomis praleidžiu daug daugiau laiko, tad jie man labai svarbūs ir brangūs, – pasakoja, ir priduria, kad vienas didžiausių jos mokytojų – parduotuvės vadovė Audronė, – Ji mus moko visko: nuo mandagumo, etiketo iki patarimų, kaip spręsti konfliktus šeimoje ar derėtis su vyru.
Tai kaip spręsti konfliktus, paklausiu, o Jolantos atsakymas lakoniškas – patylėti.
– Svarbiausia – nepasikarščiuoti. Geriau patylėti negu pasakyti kažką, dėl ko gailėsies po to, o viskam nurimus – pasikalbėti iš širdies.
Dukros susilaukė dar mokykloje
Mudviem besišnekučiuojant, kalba pasisuka apie šeimą. Apie Jolantos dukrą Militą, kuri jau eina į priešmokyklinę grupę. Pasitikslinu Jolantos amžių ir tuomet galvoje suvedu matematiką. Pamačiusi mano nustebusį žvilgsnį, kuriame aiškiai atsispindi skaičiavimų rezultatas, Jolanta nusišypso.
– Taip, dukros susilaukiau būdama 16 metų. Buvau vienuoliktoje klasėje, – net nepaklausta, į mano klausimą atsako pašnekovė. O man belieka pasakyti, kad labai ja didžiuojuosi ir paklausti, ar ji irgi taip pat jaučiasi.
– Taip. Labai didžiuojuosi savo sprendimu išsaugoti kūdikį, nors ir su Militos tėčiu nebuvome kartu. Čia tikriausiai ir didelis mano tėvų nuopelnas, kurie nė akimirkai nesuabejojo mano sprendimu, ir mane palaikė nuo pirmos sekundės, sakė: „Tu nesijaudink – visi kartu ją užauginsime“. Taip, besimokydama mokykloje planavau, kad pagimdysiu pasibaigusi mokslus, kai padarysiu karjerą. Tačiau kaip nutiko, taip… Ir dėl to labai džiaugiuosi. Kitaip ir būti negalėjo. Nes neturėčiau savo vaiko, – akimirkai susigraudina Jolanta, bet paklausta apie dukros pasiekimus, kaip mat nušvinta.
– Milita – labai protinga. Darželyje yra visų pasirodymų vedėja. Ji – tikra aktyvistė, turi tvirtą charakterį ir yra šaunus vaikas. Visas paslaptis man papasakoja, esame geriausios draugės, – šypsosi jauna mama.
Pamaininis darbas – sprendimas negavus darželio
O ar dukra suvokia, kokia jos mama iš tiesų jauna, paklausiu.
– Taip! Būna, kad stebisi ir džiaugiasi, kad „Mama, tau tik dvidešimt dveji, o kitoms tetoms – net trisdešimt!“. Jos ir su mano sese Dovile labai artimos – jai septyniolika, tad skirtumas ne toks jau ir didelis. O ir mano mamos, kuriai dabar keturiasdešimt ketveri, ne vienas sutiktas paklausia, ar Milita – jos jauniausia dukra.
Pasirodo, ir darbas toje pačioje vietoje buvo dalis dukros auginimo plano. Jolanta su mama dirba pamainomis, tad kol Jolanta dirbdavo, su anūke būdavo jos mama, ir atvirkščiai.
– Negavome darželio, tad pamaininis darbas buvo tobulas variantas – galėjau ir pinigų užsidirbti, ir su dukra laiko praleisti. Kai dirbu, iš darželio ją pasiima mama. O per išeigines jos kartais į darželį net neleidžiu. Man būti su vaiku yra tikra dovana ir didelė prabanga, – tvirtina Jolanta, o kiekvienas jos žodis, kalbant apie šeimą, pateptas meile.
– Milita didžiuojasi manimi. Tikiu, kad prie to ir senelis labai prisideda. Kažkada nugirdau jį dukrai pasakojant, kokia aš esu šaunuolė, kaip ja rūpinuosi, ir kaip nuo pirmųjų dienų, nepaisant savo amžiaus, buvau labai atsakinga mama – maitinau ją iki dviejų metų!
Šeima Jolantai svarbiausia. Ji jau metus laimingai ištekėjusi, su vyru įsigijo namą, dabar augina sodą ir daržus, visi kartu atostogauja bei kuria naujus planus ir stengiasi jiems užsidirbti.
Darbas be rutinos – kaip meditacija
Tačiau didžiausia Jolantos svajonė – logistikos studijos. Šiemet, pasakoja, įstojusi tik į mokamą vietą, bet rankų nenuleidžia – kitąmet bandys darkart.
– Esu tiksliukė, norėčiau darbo prie kompiuterio. Bet ir bendravimas man labai svarbu. Man patinka, kad mano darbe nėra rutinos – mes visi darome viską. Kai pavargstu kasoje, einu prekių krauti. Man tai kaip meditacija. Taip labai pailsiu, pabūnu su savimi, išsikraunu fiziškai. Direktorė mane ragino, kad jei noriu kilti karjeros laiptais, turiu tik pasakyti – jie man padėtų susirasti kitas pareigas kitoje „Maximoje“, bet man baisu išeiti. Tai, kad taip sutariame su kolegomis, manau, yra didelė dovana.
Dovana jaunai moteriai ir klientai. Kadangi „Maxima“ nedidelė, daugelis jų tapo gerais pažįstamais.
– Jie pastebi, kai ateini kitaip apsirengusi, pasidažiusi ar pakeitusi plaukų spalvą – visada pagirs. Santykis su pirkėjais čia itin gražus: niekada neburnos, o jei per daug grąžos atidavei, apsisuks ir grįš jos atiduoti. Kai su tavimi žmogus malonus, norisi jam kuo geresnę apsipirkimo patirtį padovanoti. Juk kai kuriems ne tik duonos reikia, bet ir pasikalbėti. Esi ne tik pardavėjas, bet ir psichologas. Būna, ir pasijuokiam kartu, ir paguodžiam, jei širdį kas neramina. Po to ieško manęs ar kolegių, kad pasipasakotų, kaip vis dėlto ten viskas baigėsi.
Neįsivaizduoja savęs nedirbančios
– Žinau, kad yra žmonių, kuriems tik nedirbti yra laimė, – juokiasi Jolanta, – O aš neįsivaizduoju savęs nedirbančios. Na, galbūt vasarą, kai gali būti gamtoje, maudytis, rūpintis daržais ar žaisti su vaiku. O ką veikti žiemą? Su rogutėm važinėti? Bet tai juk galima ir per išeigines padaryt! Man darbas yra pasižmonėjimas, pabendravimas su kolegomis. Galų gale –atsipalaidavimas nuo namų! Juk čia nėra buities, negamini valgyti.
Kas Tau yra didžiausias įvertinimas, paklausiu prieš atsisveikinant, ir Jolanta trumpam susimąsto.
– Didžiausias įvertinimas man – pagarba. Kai girdžiu sakant „Pasakykit Jolantai, kad padarytų.“ Tas žinojimas, kad aš susitvarkysiu su bet kuria užduotimi, tas pasitikėjimas, man yra didžiausia dovana darbe.
Tad jei matote kasininkę, kasininką, kepėją, mėsininką ar salės darbuotoją, kuris puikiai ir su meile tvarkosi su savo darbu, nepatingėkite pasidalinti teigiamais atsiliepimais. Įvertinti ir pagirti tuos, kurie dėl jūsų daro daugiau, galite mobiliojoje „Maxima“ programėlėje, skambindami telefonu 8 800 200 50 arba paspaudę šią nuorodą.
#REKLAMA
TURINYS PARUOŠTAS BENDRADARBIAUJANT SU 