Į parduotuvę atėjusi praktikos po vadybos studijų, ji čia užsiliko ilgam. Ir, tikina, nieko nekeistų. Per tuos metus pasikeitė ne tik pats verslas ir užaugo jos atžalos. Užaugo ir ji pati. Puikiai suprasdama, kad savo laimę kuria pati, šiandienos herojė tai daro kasdien padėdama žmonėms ir klausydama savęs. Kviečiu susipažinti su kasininke-pardavėja Edita Chaneckiene (39).
„Yra Rimkuose nedidelė, aplinkinių „Maximyte“ meiliai vadinama parduotuvė. Atkreipiau dėmesį, kad čia ypač kruopščiai rūpinamasi prekių krepšių, vežimėlių dezinfekcija, griežtai laikomasi 11-kos pirkėjų vienu metu reikalavimo. Ankstyvą rytą, kai žmonių ne prūdai, maloniai nuteikė ir visai dienai gerumo užtaisą padovanojo dvi parduotuvės darbuotojos Editos. Eilėje stovėjo sulinkusi, artrito išsukiotais pirštais močiutė. Sunkiai graibė prekes, dar sunkiau – monetas. Kasininkė, užuot stebėjusi, kaip vargsta senutė, padėjo jai iš vežimėlio išimti ir ant prekystalio sudėlioti prekes, kita Edita, dezinfekavusi vežimėlius ir prižiūrėjusi tvarką, laisvą minutę priėjo prie močiutės, padėjo viską sukrauti į maišelį, palydėjo iki durų. Kasininkei Editai pasakiau, kad labai malonu matyti tokį rūpestį ir pagarbą senatvei. – Jei galėčiau, tai ir iki namų palydėčiau, – šypsojosi pardavėja, – tik štai dirbti reikia. Gaila man senų žmonių. Atrodo, toks paprastas poelgis, bet šiais pykčio ir susipriešinimo laikais sušildantis širdį. Ir nebambėkit, senukai, kad jaunimas niekam tikęs. Šio ryto pavyzdys pakeistų jūsų nuomonę.“
Štai tokiomis akimis viena parduotuvės lankytojų pamatė kasininkę-pardavėją Editą, jau dešimtus metus dirbančią Jonavoje, Chemikų gatvėje esančioje vieno X „Maximoje“.
Padėti neprivaloma, bet norisi
— Naujiena apie tai, kad gavau klientų herojės titulą, man buvo absoliučiai netikėta. Lemtingą atsiliepimą parašiusi moteris pasakė man, kad išsiuntė pagyrimą ir tikisi, kad jis atneš sėkmę. Atsakiau, kad mums ir josios gražių žodžių būtų pakakę, bet moteris nesutiko — tikėjosi, kad atkeliaus įvertinimas, — lankytojos užsispyrimu džiaugiasi pašnekovė. — Man šis atvejis neatrodo kažkuo ypatingas, nes kasdien visa komanda pirkėjams padedame kuo galime. Senjorai yra ta grupė žmonių, kuriai jaučiu itin didelį prielankumą ir pagarbą. Norisi bent kažkuo prisidėti prie to, kad jų gyvenimas būtų gražesnis. Padėti neprivaloma ir darbo sutarty to tikrai nėra. Bet padėti norisi. Kai padedi kitam, pačiam dienos prašviesėja. Štai anądien buvo laisvadienis, užbėgau į mūsų parduotuvę kelių smulkmenų. Šalia įėjimo sutikau senolę, pagelbėjau jai ir praplepėjome pusvalandį. Viską apie namus, namiškius išpasakojo. Atsisveikinome su šypsenomis.
Ne į sveikatą taip dėl visko jaudintis
— Manęs dažnai paklausia, kodėl tiek metų esu vienoje vietoje. Manau, pagrindinė priežastis yra mano pačios būdas. Esu sėsli, nemėgstu pokyčių. Po dešimtmečio kartu kolektyvas jau tapo šeima. Kolektyvo nekeičiu. Kaip ir šeimos bei namų! — šypsosi Edita. — Sutarimas su kolegomis yra be galo svarbus. Juk puse per puse gyvenimą dalini: viena dalis bendradarbiams, kita — namiškiams.
Pasak Editos, komandoje yra dar ilgiau nei ji „Maximoje“ dirbančių.
— Yra kolegų, kurie čia ir penkiolika, ir dvidešimt metų. Per tuos metus, kai esu „Maximoje“ tiek daug visko pasikeitė! Nuo mūsų uniformų iki prekių. Pasikeitė įmonės politika ir net valiuta! Juk atėjau čia dar tuomet, kai buvo litai. Ir pati parduotuvė išgražėjo, turėjome rekonstrukciją. Pasikeičiau ir aš pati. Pamenu, kokia baikšti buvau pirmaisiais metais! Visko bijojau! Viskas gąsdino… eilės, pirkėjai, klaidos. Būdavo, nepavyksta nuolaidos su kortele pritaikyti, ir, žiūrėk, jau verki. Viską, reikia ar ne, imdavau širdin, nemokėjau, liaudiškai sakant, atsišaudyti — ausytes nuleidus sėdėdavau. Dabar jau ir oda storesnė, ir nebe mergaičiukė esu, ir naujas merginas pamokau, kad ne į sveikatą taip dėl visko jaudintis.
— Žinote, žmonių yra ir bus įvairių. Nesvarbu, ar tai parduotuvė, ar gyvenimas. Būna, svetimi žmonės tampa savais ir po trumpo pokalbio jau su visa šeima sveikiniesi, pažįsti ir vaikus, ir tėvus, ir senelius. O yra ir tokių, kuriems dar eilėje stovint žinai, kad viskas bus negerai: ne tik tu, parduotuvė, bet ir visa šalis. Bet nusišypsai, pajuokauji, ir, žiūrėk, akyse tamsuma išsisklaido. Nebūtina kovoti visų kovų, nes dažniausiai, net jei ir laimi, vis tiek pralaimi. Besipykdami iššaukiame tas puses, kurios nėra mes. Paskui graužiamės. Todėl ir pykčio savyje nesinešioju — kas pasikeis, jei visą dieną susiraukusi vaikščiosi?
Neįprastas karjeros pokytis — laimės vardan
Laimė ir ramybė Editai labai svarbu, todėl prieš kurį laiką moteris ryžosi neįprastam karjeros pokyčiui.
— Nuo pirmų dienų čia dirbau vyriausiąja kasininke, o dabar pasižeminau pareigas — perėjau į kasininkes. Kol vaikai buvo maži, keturių dienų darbo grafikas tiko tobulai, o dabar dirbu įprastą, penkių dienų darbo savaitę. Žinote, niekada negalvojau, jog priimsiu tokį sprendimą, juk visi nori tik aukštyn lipti. Bet viskas turi savo kainą. Su pareigomis ateina atsakomybė, krūvis. Pamačiau, kad entuziazmas eiti į darbą slopsta, motyvacijos mažėja, niekas nebedžiugina. Nusprendžiau paspausti pauzės mygtuką. Dėl savęs ir dėl šeimos. Nesakau, kad negrįšiu atgal, ir dabar vyriausiąją kasininkę pavaduoju per atostogas, bet dabar esu labai laiminga, — plačiai šypsosi du sūnus auginanti moteris.
———————-
Paklausta apie laisvalaikį, Edita dar labiau nušvinta — didžiausia jo dalis prabėga netoli Jonavos esančioje sodyboje.
— Tik penktadienis, iškart ten ir lekiam. Pirtis, kubilas, gėlių plantacijos. Sukišu pirštus į žemę ir ramu ramu! Nuo mažens jaučiau ypatingą meilę gėlėms. Man labai patinka dėlioti jų kompozijas, planuoti kaip viskas atrodys, kai pražys vienos ar kitos. Gamton iki karantino, būdavo, ir su kolegomis išvažiuodavome, gimtadienius pašvęsdavome. Dabar bendros šventės laikinai užšaldytos. Užtat susikuriame naujų. Štai šiemet, vietoje keitimosi kalėdinėmis dovanomis, sugalvojome surinkti pinigų ir nupirkti pačių įvairiausių prekių gyvūnų prieglaudai. Taip visiems patiko, kad tikrai kartosime. O pati sau ką norėčiau pasidovanoti ar palinkėti? Man labai gerai. Ko trūksta, susikuriu. Turiu tik vieną svajonę — išsikelti gyventi į sodybą, bet svajonė laukia tik kol šiek tiek paaugs jaunėlis sūnus.
—————-
Sukurkite laimės akimirkų ir jūs! Palikite atsiliepimą apie jums naudingai patarusį, įsimintinai aptarnavusį ar nuotaiką pakėlusį „Maximos“ komandos narį.
Savo mylimą kasininką, pardavėją, bandelių kepėją, mėsininką ar salės darbuotoją galite pagirti mobiliojoje „Maxima“ programėlėje, skambindami telefonu 8 800 200 50 arba paspaudę šią nuorodą.
TURINYS PARUOŠTAS BENDRADARBIAUJANT SU MAXIMA