Jos gyvenime pilna šviesos, nuotykių, šilumos ir… spontaniškumo. Kelionės po egzotiškas pasaulio šalis, iš Indijos parsivežtos gyvenimo pamokos ir dar didesnė meilė Lietuvai bei žmonėms. Visa tai rasite pokalbyje su šio mėnesio „Maximos“ klientų heroje Viktorija Rusavskaja (60).
Antakalnio gatvėje esančioje „Maximoje X“ Viktorija kasininke-pardavėja su pertraukomis dirba jau ketverius metus.
— Pagal išsilavinimą esu finansininkė. Ilgą laiką dirbau buhaltere, vykdžiau savo pačios veiklą, turėjau nedidelį kioską turguje. Kai versliukas pradėjo šlubuoti, atsidūriau Užimtumo tarnyboje. Ten man buvo pasiūlyta pasimokyti kasininkės specialybės. Taip, jau kaip praktikantė, atsidūriau „Maximoje“. Čia ir likau. Tiesa, po poros metų darbo padariau pertrauką ir daug keliavau. Buvau Egipte, Sočyje, du su puse mėnesio praleidau Indijoje. O dabar vėl dirbu kasoje, — šypsosi Viktorija, o mano galvoje iškart įsižiebia dešimtys klausimų. Kaip? Kodėl? Ar nebijojo?
Ko daugiau reikia?
— Aš visąlaik buvau spontaniška. Nežinau žodžio „palauk“, — kvatoja pašnekovė. — Ateina draugė ir sako: „Skrendam į Egiptą, plauksim Nilu, man norisi kompanijos“. Paklausiu, kiek pinigų reikia, nes turiu tiek ir tiek, o ji ranka numoja — atiduosi. Ir keliaujame. Pinigus, žinoma, grąžinu. Kažkaip taip susiklosto, kad jei į finansus nesikimbi, gyvenimas pats pametėja progų ir galimybių užsidirbti.
— Geri jūsų draugai, Viktorija! — negaliu atsidžiaugti.
— Žinote, aš myliu žmones. Matyt, dėl to žmonės myli mane. Augau tikrai nelengvai ir neturtingai, bet gyvenimas mane išmokė svajoti, nes parodė, kad visi norai pildosi. Tik reikia jų turėti! Ilgą laiką man buvo svarbiausia turėti daug pinigų. Tas noras, matyt, dar iš jaunų dienų ir nepritekliaus buvo atkeliavęs. Žinoma, pinigai yra svarbu. Bet tai nėra gyvenimo tikslas. Po pačių įvairiausių likimo išbandymų, pamačiusi pasaulio, pakeliavusi, supratau, kiek iš tiesų žmogui nedaug reikia. Man mano atlyginimo užtenka per akis! Aš nevalgau mėsos, nerūkau, negeriu alkoholio. Briliantai man taip pat nerūpi. Turiu savo mažą butuką ir mažą mašinytę, kuri mane gali nuvežti ten, kur tik panoriu — ko daugiau reikia?
Ir darbas, ir žmonės — dovana
Viktorija — kaip šaltinio vandens gurkšnis. Klausant jos, atrodo, kad nieko nėra neįmanomo. Juk aplink turiu tiek pavyzdžių, kai žmonės bijo pokyčių, bijo naujovių ar stipriai laikosi pabodusios rutinos, nes „yra per seni kažką keisti“. Bet Viktorija gyvena visiškoje laisvėje.
—Keliavau dvejus metus. Dabar esu susitelkusi į darbą. Mūsų komanda puiki ir sukalbama. Direktorė tiesiog nuostabi! Jei tik ko reikia, visada išleidžia, o ir su bendradarbiais susitariame: kas pamainomis susikeičia, kas pavaduoja. Esame tikra šeima. Kasdien džiaugiuosi tuo, koks nuostabus mūsų kolektyvas, kaip kiekvienas iš mūsų stengiasi savo darbą padaryti geriausiai. Labai visais didžiuojuosi! Būna, iš kasos išeinu bandelių sutvarkyti, ir, žiūrėk, jau koks jaunesnis kolega prisistato: „Viktorija, ar galiu kuo padėti?“. Dieve, jūs net neįsivaizduojate, kiek aš gaunu dovanų! Yra klientų, kurie negali be lauknešėlio ateiti: tai šokoladuką atneša, tai dėžę saldainių. Štai užvakar, kadangi dabar perkantiems už tam tikrą sumą daliname kavą už vieną centą, pirkėjas man padovanojo savo „užsidirbtą“ kavos pakelį. Kita klientė — varškės sūrelių. Man jau šešiasdešimt, tad nėra dienos, kad nedėkočiau už savo sveikatą ir tai, kad galiu dirbti su žmonėmis.
Gera ir Lietuvoje, ir Indijoje
Bet Viktorija, nors ir dažnai pabrėžia savo amžių, nėra tradicinė šešiasdešimtmetė — net ir jaunesni žmonės nelinkę keliauti po indijas ir egiptus.
— Taip, pamenu, kai pirmąkart skridau į Indiją, ir mano dukra baisiai bijojo. Apdraudė mane, pridėjo man visokiausių vaistų, dezinfekcinių skysčių, o aš nieko nenaudojau! Visi tik kraipė galvas: „O jetau, kaip Tu ten važiuosi! Juk ten tiek vargo, tiek purvo!“. O aš Indijoje nieko tokio nemačiau. Mačiau tik dideles žmonių šypsenas, nuoširdumą ir gėrį. Kiekvienam savo. Bet kai pasitiki pasauliu, jis Tavimi pasirūpina. Nebijojau keliauti. Kai nebijai mirties, nebijai nieko. Tikiu, kad gyvenime viskas bus taip, kaip turi būti. Viskas praeina. Mes neturime nieko kito, nieko kito nėra — tik šis momentas. Tad man visąlaik gera. Ir nesvarbu, ar aš Lietuvoje, ar Indijoje, ar prie Raudonosios jūros. Galvoju kaip bus, taip bus, man gyvenime nieko nereikia. Aš viską turiu. Aš dirbu dėl to, kad man gera ir malonu. Aš dirbu tam, kad dirbčiau. Jei nedirbčiau, vaikai manimi pasirūpintų. Ir valstybė. Bet aš dirbu dėl to, kad man tai būtina.
Brangus kiekvienas žmogus
Tikriausiai jau ir patys matote, kokia mylėtina yra Viktorija. Nors pati, tikina, nustebusi, kai „Maximos“ iniciatyvoje, kviečiančioje pastebėti ir įvertinti jos komandos narių darbą, tapo klientų mėnesio heroje. Pirkėja, atėjusi parduotuvėn, paprašė popieriaus lapo, kad galėtų parašyti asmeninę padėką pardavėjai.
„Reiškiu didelę padėką kasininkei Viktorijai už jos dėmesingumą ir ypatingą dėmesį savo pirkėjams. Linkiu laimės, tegul ją saugo dievas ir šitą mano padėką galite įsegt darbuotojai į jos „archyvą“, — rašoma padėkoje.
— Žinote, mūsų parduotuvėn užsuka begalybė gerų žmonių. Piktų ar liūdnų būna vienas iš dešimties tūkstančių. Bent jau man taip atrodo, — tikina Viktorija. — Kai pamatau piktą žmogų, man norisi jį apkabinti, nes suprantu, kad jam viduje kažkas negerai, kažkas jį įskaudino ar nuvylė. O aš visada su kitais elgiuosi taip, kaip noriu, kad būtų elgiamąsi su manimi. Ir nesvarbu, kaip tas žmogus elgiasi, mandagus jis ar ne. Man kiekvienas žmogus brangus. Tas suvokimas ypač stipriai aplankė kelionėse. Grįžusi iš Indijos, apkabinau buvusį vyrą. Bučiavau jį ir dėkojau, o jis negalėjo suprasti, kodėl taip vyksta, nes mes išsiskyrėme dėl to, kad jis mane paliko. Bet aš jam dėkinga už savo vaikus. Už nuostabią dukrą ir sūnų.
Dėkinga kiekviename žingsnyje
Klausausi Viktorijos ir atsidūstu.
— Žinote, — paatvirauju jai. — Dažnai žmonės, paskaitę „Laimės dirbti“ straipsnius, man parašo, kad taip negali būti. Nes su profesijomis vis dar siejama daugybė stigmų. Ir daug kam sunku patikėti, kad kasininkas ar salės darbuotojas savo darbe ir gyvenime gali būti nuoširdžiai laimingas.
— Aš irgi tai dažnai girdžiu. Bet manau, kad tas netikėjimas ateina iš žmonių, kuriems patiems sunku tą laimę rasti, nors ir turi, iš pirmo žvilgsnio, tobulą gyvenimą. Bet laimės ieškoti nereikia. Ją reikia pastebėti. Aš kasdien dėkoju už tai, kad gyvenu tokioje nuostabioje šalyje, kuri rūpinasi savo žmonėmis. Kai neturėjau darbo, manimi rūpinosi ne tik vaikai, bet ir valstybė. Kaskart, kai grįžtu iš kelionių, norisi kristi ant žemės ir ją bučiuoti. Kiek pas mus upių ir ežerų! Kiek miškų! Gyvename geriau nei prieš šimtą metų gyveno karaliai: turime šaltą ir karštą vandenį, mašinas, mokyklas ir pačias minkščiausias pagalves lovose! Todėl nieko neprašau ir neplanuoju. Štai džiaugiuosi, kad už premiją, kurią gavau kaip klientų herojė, važiuosiu į sanatoriją Birštone. Džiaugiuosi, kad artėja Kalėdos ir Naujieji metai. Dirbsiu per šventes. Bet dėl to nė kiek nesijaudinu — man kiekviena diena kaip šventė. Atsikėliau ir jau šventė, kad atsikėliau. Dabar, štai, su jumis, Rimante, kalbuosi ir džiaugiuosi. Pasaulis nuostabus ir jame labai daug grožio.
Kviečiu švęsti gyvenimą ir jus. Kiekviename žingsnyje pastebėti grožį ir kurta šventę sau ir kitiems. Tai padaryti lengva — pakanka padėkoti už gerai atliktą darbą.
Savo mylimą kasininką, pardavėją, bandelių kepėją, mėsininką, salės ar apsaugos darbuotoją galite pagirti mobiliojoje „Maxima“ programėlėje, skambindami telefonu 8 800 200 50 arba paspaudę šią nuorodą.
TURINYS PARUOŠTAS BENDRADARBIAUJANT SU MAXIMA