– Man visada buvo svarbu, kokiam vadovui dirbti, kokį saugumo jausmą dovanoja darbovietė, kiek galiu didžiuotis vieta, kurioje esu. Man čia gera. Mano vyresnė dukra priklauso „Maximalistų“ programai ir už gerą mokymąsi kas mėnesį į savo „Maximalisto“ kortelę gauna 20 eurų stipendiją. Vasaromis ji važiuoja į „Maximos“ darbuotojų vaikams organizuojamą stovyklą – jau dabar su draugėmis iš visos Lietuvos susirašo: „Koks tavo vidurkis? Neturi aštuntukų? Pasistenk, daugiau pasimokyk – privalome ir šią vasarą susitikti“. Man taip smagu, kad ji turi tokią motyvaciją – šypsosi Kelmėje, „Maxima X“ kasininke dirbanti Simona Karvelienė (32).
Parduotuvė – vieta iš kurios neskuba
Su ja kalbamės tądien, kai Lietuvoje diagnozuojamas pirmasis koronaviruso atvejis. Šiauliai, kuriuose gyvena susirgusi moteris – ne taip toli Kelmės, bet Simona rami.
– Jau šįryt gavome paletę dezinfekcinio skysčio rankoms – tiek bendroms tarnybinėms patalpoms, tiek kiekvienam asmeniškai. Juk turime dirbti tam, kad išsaugotume žmonių ramybę. Daliai mūsų pirkėjų, ypatingai vyresniems, apsipirkimas yra vienintelis būdas socializuotis, o visiška atskirtis ir uždarytos parduotuvės įneštų dar daugiau panikos, – įsitikinusi kelmiškė.
– Rytais labiausiai mėgsta ateiti senjorai, jie anksčiau nubunda arba atskuba sekmadienį po mišių. Jau net tikslų laiką žinau, kada savus pirkėjus pamatysiu, – šypsosi Simona. Darbas savitarnos kasose, pasak jaunos moters, turi savų privalumų – gali skirti daugiau asmeninio dėmesio klientui, pakalbinti, tad neretai užsimezga itin šiltas ryšys. – Pamenu, kai atsirado savitarnos kasos, vyresni pirkėjai vengė jomis naudotis, bet pamažu išdrįso ir visiems iki vieno kartojau, kaip didžiuojuosi, jog naujoves išbando. Tiesa, turiu vieną močiutę, kuri tų kasų vis prisibijo, tad apskaičiuoja dienas kuriomis man išeiginės, ateina tuomet, kai dirbu, ir visuomet prašo pabūt šalia, kol visas prekes nusiskenuoja. Paskutinįkart apsipirkusi sustojo, įsmeigė akis į mano kojas ir paklausė, koks mano batų dydis. Net kvatoti pradėjau – taip netikėtai klausimas nuskambėjo. Bet galiausiai prasitarė, kad nori man kojines dovanų numegzti! Įsivaizduojat? O štai anądien vienas senjoras, matau, kažko mindžiukuoja, nerimsta prie kasos, galiausiai prieinu prie jo, o jis susigėdęs kikena: „Nepaėmiau sveriamų prekių, nėra ko pagalbos paprašyti ir priežasties jus pakalbinti“. To bendravimo reikia visiems..
Nesvarbu, kas esi – visi turime rūpintis vieni kitais
Jau pirmomis pokalbio minutėmis suprantu, kad Simona – iš tų žmonių, kurie įsiprasmina padėdami kitiems, mat, jos įsitikinimu, nesvarbu, kas esi – pardavėja ar klientė, negali likti abejingas. Ir klientų mėnesio heroje Simona tapo būtent dėl savo rūpestingumo: „Atėjau į parduotuvę su ramentais po operacijos, matė kad sunkiai dar einu, priėjo, pasiūlė atsisėsti, pabendravome, paskui ėjau su vyru pasirinkti prekių, priėjome prie kasos, mačiau kaip Simona padėjo tokiam vaikinukui suskanuoti prekes ir sudėjo į maišelį, nes tas vaikinukas buvo susižeidęs ir negalėjo daug judėti. Tada prilėkė prie manęs, sudėjo prekes į maišelį, paklausė kasininkės ar pritaikė nuolaidas. Ši darbuotoja visada labai maloni, visada šypsosi, visada pasiūlo pagalbą klientams. Šiandien pasijaučiau parduotuvėje laukiama pirkėja, išėjau šypsodamasis, su vyru aptarėm kad daugiau tokių darbuotojų galėtų būti. Šioje Kelmės parduotuvėje daug darbuotojų šypsosi.“ – rašoma paliktame atsiliepime.
Kelmėje – daugiau laiko šeimai ir sau
„Maximoje“ Simona skaičiuoja jau penkerius metus. Baigusi mokyklą, iš Kelmės išvyko į Kauną, vėliau su būsimu vyru persikėlė į Vilnių. Bet sostinėje, prisipažįsta, ėmė kankinti didelis gimtinės ilgesys: namo, pas tėvus, pora važiuodavo kas dvi tris savaites.
– Ėmiau lauktis ir supratome, kad atėjus vaikeliui norime būti šalia savo artimųjų, o kadangi abu su vyru esame kelmiškiai, grįžome ilgai nesvarstę. Čia, dar gyvendami Vilniuje, pradėjome statytis namą, tad turėjome nuosavą būstą. Buvo ramu, netrukus gimė ir antra dukrytė, – pasakoja Simona ir priduria niekada nesigailėjusi sprendimo grįžti į Kelmę, – Pajamos, dirbant sostinėje, gal ir didesnės, bet čia auginti vaikus yra daug lengviau, nes tiek iki mokyklos, tiek iki darbo yra 2 minutės kelio. Vilniuje vien vaikų suvežiojimui, manau, sugaiščiau po porą valandų kasdien, o tai – 10 valandų per savaitę, per metus… 20 dienų automobilyje! Atėjusi čia dirbti, „Maximos“ vadovams turėjau prašymą dėl pakoreguoto darbo grafiko, norėjau spėti ir vaikus ryte nuvežti, ir po darbų grįžusi dar prie pamokų su mergaitėm pasėdėti. Tad keturias dienas dirbu nuo 7:30 iki 19:30, o tuomet – turiu keturias laisvas dienas, kuriomis daug gaminu ir kaip įmanydama lepinu šeimyną. Kai atėjau dirbti į „Maximą“, buvęs vadovas kelias merginas, tarp jų – ir mane, paskatino baigti vadybos kursus, ir nors baigiau juos sėkmingai, ir ne vienąkart esu gavusi pasiūlymą dirbti administracijoje, būti vyr.kasininke ar vadybininke, būtent dėl patogaus darbo grafiko paaukštinimo vis atsisakau – smagu, kad mane vertina, bet noriu, kad mergaitės paaugtų, o tuomet jau galėsiu vaikytis svajonių.
Bendros tradicijos suklijuoja į kumštį
Darbas kasoje, pasak Simonos, išmokė bendrauti, bet talentas išgirsti žmones atsiskleidė tik sugrįžus gimtinėn.
– Dirbdama didžiuosiuose miestuose, neįsimindavau klientų veidų – niekada negalėdavau pasakyti, ar buvo tas pirkėjas jau pas mane, ar ne. O čia… tai auklėtoja ateina, tai užsuka draugė, kirpėja ar manikiūrininkė – juk negali būti susiraukusi, jei reiks vėliau eiti nagų pas ją tvarkytis, – kvatoja Simona, – Artimai pažįstu arba bent jau iš matymo žinau didžiąją dalį savo klientų, tad visi savi, visi iškart pamato, jei nuotaika ne ta ar ant širdies akmuo, visada paklaus, kas nutiko – tai labai šildo.
Bet didžiausią laimę dirbti, neslepia kasininkė, jai dovanoja kolektyvas: bendradarbiai yra ir atrama, ir patarėjai, ir linksmybių partneriai.
– Esame susikūrę nemažai tradicijų, sveikiname vieni kitus įvairiomis progomis, kiekvieną vasarą visa pamaina plaukiame baidarėmis – ta proga net logotipą sukūriau ir visiems firmines kepuraites pagaminau. O kur dar Kalėdų šventė! Štai ir per Užgavėnes į mūsų parduotuvę atvyko muzikantai, mes su kolegomis taip pat persirengėme – žinote, tokių įspūdžių kartais ne vienam mėnesiui pakanka ir visus į labai tvirtą kumštį suklijuoja.
Kai paklausiu, ko sau palinkėtų, Simona net nesvarsčiusi pasako: sveikatos. O paskui, kiek ilgiau pamąsčiusi, prisipažįsta: „Norėčiau, kad visi mes išmoktume sulėtinti tempą, nebėgti kūlvirsčiom, stabtelėti, skirti laiko sau ir patiems artimiausiems.“
Kai pagalvoju, tądien, kai kalbėjomės su Simona, net nesusimąsčiau, jog jos žodžiai taps pranašyste, ir aplinkybės susiklostys taip, kad namai taps kiekvieno mūsų tvirtove, ramybės uostu, o laiko su šeima atsiras kaip niekada daug.
Ir vis dėlto, jeigu šiomis dienomis būtiniausių prekių nuvyksite į „Maximą“, padovanokite šypseną arba bent paprastą „ačiū“ parduotuvėje dirbantiems žmonėms. Jie atlieka labai svarbų darbą. Nesvarbu kas – kasininkė, kasininkas, kepėjas, mėsininkas ar salės darbuotojas, jūsų šilti žodžiai svarbūs kiekvienam. Įvertinti ir pagirti juos galite ir mobiliojoje „Maxima“ programėlėje, skambindami telefonu 8 800 200 50 arba paspaudę šią nuorodą.
#REKLAMA
TURINYS PARUOŠTAS BENDRADARBIAUJANT SU 