„Laba diena. Nuo Esu jūsų nuolatinė klientė. Dėkinga jums už gerus pasiūlymus ir geras kainas. Apsipirkti čia yra vienas malonumas. Dirba puikūs darbuotojai, bet kada galintys tau geranoriškai padėti. Tačiau norėčiau išskirti 2 darbuotojus. Jiems sakau didelį AČIŪ ir rašau PAGYRIMĄ: tai — kulinarijos skyriuje dirbanti Rita ir savitarnos kasose dirbantis Saulius. Turiu atkreipti dėmesį, kad jie dirba tarsi „patys sau“ ir nėra samdyti darbuotojai. Prieš daug metų turėjau savo įmonę ir samdžiau pardavėjas. Turėjau tokią patirtį, kai darbuotojas ateina į darbą tik laikui prastumti. Galiu pažymėti, kad šie jūsų darbuotojai verti pagyrimo. Dažnai lankausi prekybos centre vėlai vakare. Kulinarijos skyriuje apsipirkinėjant, Rita dirba taip, lyg ką tiktai būtų atėjusi į darbą: būna su gera nuotaika, dirba greitai ir labai maloniai. Prisimena klientų perkamus produktus, pasiūlo, kad dabar yra jiems nuolaidos. Primena iki kada jos bus. Tuo pačiu visada pasiūlo ir naujus gaminius išbandyti (gal patiks). Ir tikrai ne vieną kartą esu nupirkusi naują gaminį, kuris patiko visai šeimai ir pirkau tol, kol neatsivalgėme. Rita dirba kaip bitutė. Ir dar giriu Saulių, dirbantį savitarnos kasose. Jis savo darbo vietoje tarsi žuvis vandenyje. Jei tik reikia pagalbos, jis jau šalia, pasiruošęs padėti. Niekada nereikia laukti. Saulius labai efektyviai dirba tam, kad nesusidarytų eilės. O tai turi labai didelę reikšmę šiuo metu. Dirba labai efektyviai ir kultūringai. Nėra buvę nė karto, kad jis išeinant klientui nepalinkėtu geros dienos. Giriu Ritą ir Saulių už labai profesionalų darbą ir dėkoju už malonų bei geranorišką aptarnavimą.“
Gyvenimas be pagražinimų
Štai šis pirkėjos parašytas pagyrimas, skirtas Kaune, Šarkuvos gatvėje įsikūrusios „Maximos XX“ darbuotojams Ritai ir Sauliui, suvedė mano ir pardavėjo kelius istorijų cikle LAIMĖ DIRBTI. Rita „Maximos“ iniciatyvoje „Geras žodis už gerą darbą“ klientų heroje tapo dar prieš metus, tad šįkart visas prožektorių šviesas pasiūlė nukreipti į kolegą.
Saulius atviras: išgirdęs, kad gaus apdovanojimą, sako, „buvo šokiruotas“, nors man pačiai besiklausant Sauliaus kalbų apie visas jo veiklas, įvertinimas, atrodo, yra viskas, ko šis vyras nusipelnė.
— „Maximoje“ aš jau ketvirti metai. Prieš tai dirbau baldų gamybos srityje, buvau gamybos padalinio vadovas. Tačiau dėl sveikatos teko darbą keisti. Kai dirbi privačiame sektoriuje, turi nedidelį kolektyvą, tikrai nesi tas vadovas su kostiumu: dariau viską, ką ir mano darbuotojai, kur reikėdavo, ten padėdavau. Galiausiai viskas atsiliepė sveikatai, ėmė skaudėti nugarą, paaiškėjo, kad turiu stuburo išvaržas. Chirurgas pasakė, kad jei po operacijos nekeisiu darbo, skausmai sugrįš, bėdos atsinaujins. „Gali milijoną sumokėti, bet negarantuoju, kad po operacijos atsidursi vaikštančių sąraše“. Tokie buvo jo žodžiai. Toks tas gyvenimas be pagražinimų. Taip atsidūriau „Maximoje“. Atėjau laikinai padirbėti, o gavosi, kad užsilaikiau, nes kolektyvas labai geras ir vadovai puikūs.
„Nieko nėra pastoviau už laikinumą.“
Saulius dirba savitarnos kasose. Nors darbas pardavėjui ir labai patinka, man vis tiek rūpi, kaip pareigos veikia jo sveikatą — vis dėlto reikia nemažai laiko ant kojų praleisti.
— Žinokit, pamiršau apie nugaros skausmus visai! Nėra ką lyginti. Tikrai puikiai jaučiuosi.
— O kaip dėl paties darbo pobūčio pokyčio? Iš gamybos perėjote į aptarnavimo sritį…
— Taip, niekada anksčiau nesu dirbęs prekyboje, tai mano pirmas pardavėjo darbas. Manau, „Maxima“ yra puiki vieta įgauti patirties, jie daro tikrai didelį darbą priimdami žmones iš gatvės, nepatyrusius, į juos investuodami savo išteklius ir apmokydami. Kai atėjau, tuometinei parduotuvės vadovei Jurgitai pasakiau, kad pradžioje, kol apsiprasiu ir pažinsiu prekes, padirbėsiu salės darbuotoju, o jau tuomet sėsiu į kasą, bet mane į kasą pasodino iškart. Ir iškart prilipo.
— O kuo tuomet skiriasi Saulius pirmą darbo dieną „Maximoje“ prieš ketverius metus ir šiandieninis?
— Daug tikrai nesiskiria. Abiems viskas buvo ir yra gerai, — kvatoja pašnekovas. — Matote, išėjau iš sunkaus fizinio darbo į lengvesnį, tad nebuvo jokio streso. Suprantu, kad kartais dėl amžiaus, sveikatos ar kitų aplinkybių prieiname liepto galą ir reikia priimti sprendimus. Niekada nedramatizuoju situacijos. Gyvenimas dinamiškas, viskas aplink nuolat keičiasi. Ir nieko nėra pastoviau už laikinumą.
Džiaugiasi, kad darbo šleifo namo neštis nereikia
O ar pradedant darbą parduotuvėje buvo, pasiteirauju Sauliaus, lūkesčių ar išankstinių nuostatų, kurios įsidarbinus pasitvirtino arba subliuško?
— Nuoširdžiai buvau tikrai nustebintas. Viešojoje erdvėje, internete prisiskaičiau tiek negatyvo, tiek blogų atsiliepimų, nepasitenkinimo, nusivylimų, kad ateinant buvo neramu. Laukiau tokių patirčių, bet padirbėjęs pamačiau, kad praktikoje nieko panašaus nėra. Kad tai kažkokia nusistatymo klišė. Negatyvumas ateina iš paties žmogaus, ir tikrai yra žmonių, kuriems patinka skųstis, be to, jie dažniausiai reiškiasi garsiai. Viskas priklauso nuo žmogaus. Problemų yra ir bus, bet jas reikia spręsti, o ne jomis gyventi.
Tokį taikų požiūrį į gyvenimą Sauliui padeda puoselėti psichologijos žinios. Vyras pasakoja ja besidomintis dar nuo tada, kai mokėsi karo mokykloje.
— Piktų žmonių ir klientų aš tikrai nebijau. Jų būna vienetai. Puikiai žinau, kad negatyvios patirtys mumyse užsilaiko ilgėliau nei pozityvios, jomis sunkiau atsikratyti. Tad sulaukęs prastai nusiteikusio kliento suprantu, kad jo nuotaika nėra apie mane. Gal jam dienoje nepasisekė, gal santykiai ar sveikata byra — aš gi su juo negyvenu, man nereikia jo moralizuoti ar perauklėti. Juolab, kad kitą dieną tas pats žmogus jau su šypsena ateina, būna, ir atsiprašo. Visi mes turime visokių nuotaikų ir visokių dienų. Džiaugiuosi darbu kasoje. Jis nė kiek nevargina. Kai dirbi vadovaujančiose pareigose, darbą baigi, o jo šleifą nešiesi namo, mintys nepaleidžia iki kitos dienos, kol vėl negrįžti prie darbų sąrašo. O su kasa visai kitaip: uždarei ir viskas.
Gyvenimą spalvina hobiais ir savanoryste
Kas dar, be aiškaus kasdienio užbaigtumo jausmo, prisideda prie Sauliaus laimės dirbti?
— Darbo grafikas. Kad galiu turėti išeigines darbo dienomis, kai viskas dirba. Man tai svarbu, nes parduotuvės, kuriose perku savo įrankius, savaitgaliais uždarytos. Įsigijau garažą, noriu įsirengti dirbtuves, restauruoti smulkius baldelius, remontuoti dviračius, buitinius prietaisus — tai toks planas, kad išėjus į pensiją netrūktų socializacijos. Neužsisėdėti, neužsibūti man labai svarbu. Domiuosi investavimu, monetų kolekcionavimu, peilių gamyba, šaunamaisiais ginklais. Kai užsidarai tarp keturių sienų, sėdi prie televizoriaus, žiūri muilo operas, kuriose turtingi žmonės gražiai gyvena, o pats negalvoji, kaip tą gyvenimą gražesnį ar įdomesnį padaryti, tuomet ateina tikrasis liūdesys.
Bet paskutiniu metu Sauliaus hobiai suguldyti žiemos miego, mat pardavėjas savo laisvą laiką yra pašventęs padėti nukentėjusiems nuo karo Ukrainoje.
— Šia tema domiuosi nuo 2014 metų, man ji svarbi ir skaudi. Tad prasidėjus karui, ėmiau savanoriauti: laisvadieniais padedu rinkti humanitarinę pagalbą, konsultuoju socialiniais klausimais, padedu susitvarkyti dokumentus, buitį, jei reikia, surandu teisininkus. Neretai ir prie parduotuvių su karo pabėgeliais pastovėdavau, padėdavau rinkti maisto labdarą — kadangi visokių žmonių ir nuomonių yra, savanoriams nemažai tenka atlaikyti. Paramos rinkimas yra sunkus darbas. Ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Džiaugiuosi, kad mūsų parduotuvėje nemažai ukrainiečių, dirbančių tiek kasose, tiek salėje, kad iš pirkėjų jie sulaukia labai daug šilumos, ir kad tik pavieniai papurkštauja, jog čia mada — iš pradžių COVID, paskui karas… Išties sunku suprasti, ką išgyvena karo paliesti žmonės, kai pats gyveni taikoje ir komforte. Bet vis dėlto, nėra geresnio būdo įvertinti tam ką turi, negu pagalba labiau nuskriaustiems.
————
Taigi, kartu su Sauliumi kviečiame prisiminti: kai džiugini kitą, laimingesnis tampi pats. Kai pasakai gerą žodį už gerą darbą, dirbti norisi dar geriau ir dar daugiau žmonių išlydėti su šypsena.
Tad jeigu „Maximos“ komandos narys jus pradžiugino, ištraukė šypseną, davė patarimą ar maloniai aptarnaudamas pakėlė nuotaiką, pasakykite tai garsiai, o dar geriau — palikite atsiliepimą, kuris gali atnešti apdovanojimą.
Pagirti galite mobiliojoje „Maxima“ programėlėje, skambindami telefonu 8 800 200 50 arba paspaudę šią nuorodą.
Tekstas paruoštas bendradarbiaujant su MAXIMA