„Vakar mano močiutė lankėsi šioje parduotuvėje ir norėjo įsigyti naują šluotą didelėj dėžėje, kurią nepatogu buvo jai nešti. Todėl paklausė darbuotojos gal turi kokią virvutę, kad galėtų aprišti dėžę ir galėtų patogiai neštis. Darbuotoja labai maloniai sutiko jai padėti, paėmė dėžę,nusinešė į sandėlį ir lipnia juosta apsukusi dėžę padarė rankeną. Mūsų močiutei dreba rankos todėl, kai kurie darbai jai sunkūs. O rašau dėl to, kad ši mergina jau ne pirmą kartą jai padeda. Dar anksčiau yra jai padėjusi į maišelį prisirinkti šviežių bulvių. Labai malonu, kad ši parduotuvė padeda senyvo amžiaus žmonėms.“
Štai šis atsiliepimas ir už jį gautas klientų herojaus apdovanojimas suvedė mus su pardavėja Silvija Rimavičiūte, nuo gegužės mėnesio džiuginančia J.Basanavičiaus gatvėje, Kėdainiuose, esančios „Maximos XX“ klientus.
— Man šis apdovanojimas lyg iš dangaus nukrito! Visą dieną vaikščiojau negalėdama patikėti, kad už tokią, rodos, smulkmeną galiu būti taip įvertinta. Tiesą pasakius, maniau, kad iniciatyvoje „Geras žodis už gerą darbą“ apdovanoti gali būti tik kasininkai. O tądien aš pavadavau atostogų išėjusią kolegę, salės darbuotoją. Prašyti pagalbos senjorė atėjo iš kito, buitinės chemijos skyriaus. Skubėjau padėti net nemąstydama, kad visa tai taip gražiai baigsis. Šiaip, po teisybei, žmonės dažniau linkę laiko skirti skundams ir pastaboms, o čia moteriai taip svarbu buvo, kad net anūkės paprašė atsiliepimą parašyti. Va čia tai nuostabu! — atvirai džiaugėsi Silvija. — Už apdovanojimą gautą premiją sūnui rugsėjo 1-osios proga pirksime naują kompiuterį. Mūsiškis jau pavargęs, norisi geresnio, greitesnio. Jau kelis mėnesius žvalgomės, domimės, tad gauti pinigai bus puiki pradžia nešiojamam kompiuteriui. Kai vyrui pasakiau apie premiją, jis taip nustebo! „Tu ką, čia rimtai?!“. Negalėjo patikėti.
Labiausiai nustebino kolektyvo šiluma
Nors „Maximoje“ Silvija dirba nuo gegužės mėnesio, prekybinės patirties turi nemažai.
— Teko darbuotis mažose krautuvėlėse, mėsos parduotuvėje, tačiau šis prekybos tinklas man pirmas. Prieš ateidama dirbti į „Maximą“, turėjau pertrauką, nes per karantiną negalėjome suderinti pradinuko mokymosi iš namų ir darbų grafiko, reikėjo padėti sūnui. Kai pradėjau ieškoti darbo, patraukliausia pasirodė centrinė Kėdainių „Maxima“, ji man labai jauki. Į darbo pokalbį mane pakvietė iškart. Dar paklausė, ar kurį laiką neatsisakyčiau pavaduoti kolegės ir paruošti pietus kolektyvui. Pasakiau, kad tikrai sugebėsiu, ir iškart buvau priimta, — šypsosi pašnekovė ir priduria, kad pradžią naujame darbe labai palengvino parduotuvės komanda. — Nieko, absoliučiai nieko ateidama nepažinojau, tad tikrai šiek tiek nustebau, kaip šiltai mane priėmė kolektyvas, kokie visi draugiški ir kokia rūpestinga parduotuvės vadovybė. Dienos čia lėkte pralekia. Ateini ryte į darbą ir net nepastebi, kur valandos dingo: vieną, kitą darbą padarai… juokaujame, kad visa diena praėjo, o net pažiovauti sustojęs nebuvai.
Džiaugiasi įgytomis žiniomis
Ar skiriasi dabartinės darbovietės praktika nuo ankstesnių Silvijos patirčių, pasiteirauju ir pardavėja trumpam susimąsto.
— Stipriai skiriasi. Didelėje parduotuvėje turi tam tikras pareigas, daugiau komandinio darbo. Mažutėje ir prekes užsakai, finansus tvarkai ir grindis valai, prekiauji. „Maximoje“ stipri bendrumo dvasia, niekada nesijauti vienas. Ir klientų srautai, žinoma, kitokie. Čia per trumpą laiką gavau labai daug skirtingos informacijos ir patirties. Anksčiau dirbdavau tik su mėsos produktais, o dabar jau moku ir bandeles kepti — buvau apmokyta ir išleisiu konditerijos skyriuje dirbančią kolegę likusios vasaros nusigriebti.
Silvija turi tiek įvarios prekybinės patirties, nebijo pačių įvairiausių darbų, atsakomybių, gal kartais pasvarsto ir apie parduotuvės vadybininkės ar pamainos vadovės pareigas?
— Man, žinokite, labai patinka žmonės. Buvimas tarp pirkėjų, bendravimas su užsukančiais į parduotuvę. Bent jau kol kas savęs tikrai neįsivaizduoju sėdint prie kompiuterio. „Maximoje“ apie bendravimą daug išmokau. Ateidami čia, turime išklausyti kursus apie komunikaciją, konfliktų valdymą, esame mokomi, kaip higieniškai ir saugiai dirbti su maistu, kokią pagrindinę informaciją pateikti pirkėjams. Išklausęs kursą, dar ir testą turi atlikti, taip kad jau nebepasukčiausi — mokytis reikia. Tai ir smagu.
Pagrindinė taisyklė: pradėk nuo savęs
Kadangi kalba pasisuka apie laimę dirbti, Silvija netrunka įvardinti pagrindinius savo profesinės laimės ingredientus: klientai ir darbo grafikas.
— Ankstesnėje darbovietėje dirbdavau nuo antradienio iki šeštadienio. Tad savaitgalių neturėdavau. Dabar gi, dirbdama keturdieniu grafiku, kartais gaunu laisvą darbo dienų savaitę, kartais — ilgąjį savaitgalį. Pagaliau galiu planuotis gyvenimą, žinau, kada vaiką pas gydytoją nuvesti galėsiu. Tai yra labai svarbu. Laisvadieniai lekia sode, tėvus aplankom ar iki pajūrio nuvažiuojam. Visos laisvos dienos aktyvios, stengiamės jas gamtoje praleisti — miškams ir daržams visas emocijas atiduoti. Ar jų po darbo būna daug? Visaip. Aš atsiriboju nuo negatyvo, susitelkiu į nuoširdžius, geranoriškus pirkėjus, kurie ir komplimentų nepagaili, ir pamotyvuoja. Vadovaujuosi taisykle, kad reikia pradėti nuo savęs. Nelaukiu, kol man kažkas nuotaiką pakels, pati pasitinku su šypsena, tikėdama, kad ji persiduos kitam.
—-
Aš ne tik tikiu, bet ir žinau, kad šypsenos persiduoda. Ir nors Silvija pati stebisi, kaip jos nedidelė pagalba galėjo reikšti tiek daug kitam žmogui, pasaulis būtų nepalyginamai nuostabesnis, jei kasdien vieni dėl kitų padarytume bent tokį mažytį dalyką.
Tad jeigu „Maximos“ komandos narys jus pradžiugino, ištraukė šypseną, davė patarimą ar maloniai aptarnaudamas pakėlė nuotaiką, pasakykite tai garsiai, o dar geria — palikite atsiliepimą, kuris gali atnešti apdovanojimą.
Pagirti galite mobiliojoje „Maxima“ programėlėje, skambindami telefonu 8 800 200 50 arba paspaudę šią nuorodą.
Tekstas paruoštas bendradarbiaujant su MAXIMA