– „Maximoje“, toje pačioje parduotuvėje, aš dirbu penkiolika metų – nuo 2006-ųjų,– šypsosi pardavėja – konsultantė Justina Korolkovienė. – Per tą laiką nieko nekeičiau. Na, tik keturis kartus buvau išėjusi motinystės atostogų.
Tikriausiai jau galite numatyti, kokia buvo manoji reakcija, kai tokiais gražiais skaičiais prasideda pokalbis. Labai nustebau ir nuoširdžiai nudžiugau – šiaip ar taip, šeimų, auginančių keturis vaikus, ne taip jau ir dažnai sutiksi.
– Pirmagimui Jokūbui dabar yra keturiolika metų, Emilijai lapkričio vienuoliktąją sueis vienuolika, Evelinai – aštuoneri, o mažiausioji Kamilė yra trejų,– vardina Justina, ir jos balse girdėti tikras, nesumeluotas pasididžiavimas.
Kaip, garsiai stebiuosi, kaip gi ši moteris viską suspėja? Aš pati, augindama vieną vaiką, kartais svajoju apie ilgesnes dienas, o štai Justina su vyru turi tokį smagų būrį!
– Mūsų darbe mamoms tikrai gera dirbti. Darbo grafikas lankstus, kolegos visada išleidžia tiek į mokyklos šventes ar tėvų susirinkimus. Niekada neteko pagalvoti, kad mano darbas konkuruoja su motinyste. Niekada negirdėjau priekaištų, kad mano vaikas serga, ar nuogąstavimų, jog neateisiu į darbą. Žinau, kad nemažai mamų susiduria su tokiu spaudimu, bet aš to niekada nejutau – juk, geriau pagalvojus, serga ne tik vaikai, o problemų turi ne tik mamos,– svarstopardavėja.
Keturios galingos kolonos
Turėti didelę šeimą ar ne, Justinai klausimo niekada nebuvo, nes tiek ji pati, tiek jos vyras augo keturių vaikų šeimoje.
– Tiesa, pamenu, kai sužinojau, kad laukiuosi trečio, gydytojos poliklinikoje teiravausi, ar dabar šeimos gimdo trečią vaiką, nes tokių šeimų nelabai pastebėdavau. Tačiau gydytoja nuramino, kad tikrai nebūsime išskirtiniai, o aplinkiniai, nesvarbu, kiek vaikų beturėtum, ar jų išvis neturėtum, pasakyti visada turės ką, – juokiasi Justina.
– Bet besilaukdama ketvirto vaiko jau nieko neklausiau ir baimės nebuvo. Išties, keturi yra puikus skaičius. Ir mano vaikai man yra didelė ir svarbi atrama – kaip keturios galingos kolonos.
Kasoje – nuo mokyklos baigimo
Į Vilniuje, Gabijos gatvėje, esančią „Maximą XX“ Justina dirbti atėjo baigusi mokyklą, devyniolikos.
– Labai norėjau čia dirbti. Parduotuvė man arti namų, viskas atrodė sava. Tiesa, darbo iškart negavau, tad labai nusiminiau. Bandžiau ieškoti kitų galimybių, bet, neilgai trukus, paskambino mano viena pažįstama. Ji dirbo šitoje „Maximoje“ ir žinojo apie mano didelį norą čia įsidarbinti. Pasakė, kad atsirado laisva vieta, ir jei užsidegimas niekur nedingo, esu laukiama. Taip aš čia iki šiol. Ir taip tas užsidegimas vis dar niekur nedingo,– nuoširdi pašnekovė. Savo pirmąsias dienas kasoje ji prisimena su dideliu džiaugsmu.
– Iškart ėjau dirbti pardavėja. Nebuvo jokios baimės ar ašarų, man viskas labai patiko! O ir kolektyvas buvo jaunas, visi labai draugiški, padėdavome vieni kitiems kur galėjome ir kaip mokėjome. Ir dabar, galiu pasakyti, kad mažai kas pasikeitė: jei matau, kad kažkur trūksta rankų, einu prekes pakraunu, ar kason atsisėdu, jei eilė žmonių nutįsta – ko jau ko, bet darbo tikrai nebijau.
Saugumo jausmas – dalis laimės dirbti
Būti ištikimam vienai darbovietei, garsiai nusistebiu, dabar yra retai kada sutinkama savybė. Visiems norisi pokyčių, iššūkių, kažkur lipti, kažko labai didelio siekti. Kas tokio Justiną motyvuoja tiek metų saugoti tą pačią darbo vietą?
– Aš tikrai labai jaukiai čia jaučiuosi, – šypsosi Justina. – Čia viskas sava, pažįstama, artima. Žinoma, per tiek metų ir valdžia, ir administracija keitėsi. Kolegos, būdavo, dėl pokyčių nerimauja, bet man tai niekada nekėlė baimės. Nes puikiai žinau, kad savo darbą visada stengiuosi dirbti kaip įmanoma geriau, o jeigu kažkas nepavyks ar ko nežinosiu, galiu pasitarti, pasiklausti ir sulaukti pagalbos. Tas žinojimas dovanoja labai didelį saugumo jausmą. Kolegiškumas, bendruomeniškumas man tikrai yra tarp svariausių laimės dirbti dalių.
Šalia komandinio jausmo, tikina Justina, laimei dirbti didelę įtaką turi ir jau minėtas lankstus darbo grafikas, ir, žinoma, lankytojai – daugumą jų Justina jau laiko savais, per tiek metų kone šeimos nariais tapusiais.
Maži dideli darbai
Matyt, tas jausmas abipusis, nes šį mėnesį „Maximos“ iniciatyvoje, kviečiančioje pastebėti ir įvertinti jos komandos narių darbą, Justina tapo klientų mėnesio heroje.
„Noriu padėkoti darbuotojai Justinai, kuri labai maloni ir dėmesinga. Vos mums įžengus į parduotuvę su dviem mažamečiais vaikais, šie puolė imti krepšelius, kurie dar tokio dydžio, kaip patys vaikai 🙂 Justina priėjo ir pasiūlė vaikiškus vežimukus su ratukais. Atstūmė juos mums, dezinfekavo. Vaikai labai džiaugėsi, nes turėjo galimybę pirmą kartą tokius išbandyti. Ir dar kiekvienas gavo po atskirą savo vežimėlį 😀 Apsipirkimas Justinos dėka buvo patogesnis ir pakylesne nuotaika. Dabar vaikai dažnai prašo eiti būtent į tą parduotuvę. O mums malonu grįžti ten, kur dirba malonūs, paslaugūs žmonės“,– rašoma pirkėjos atsiliepime, Justinai atnešusiame tokį svarbų įvertinimą.
– Labai apsidžiaugiau sužinojusi apie apdovanojimą, nors, tiesą pasakius, jis tikrai buvo netikėtas – juk nieko tokio ypatingo nepadariau, niekam gyvybės neišgelbėjau, tiesiog pasielgiau taip, kaip norėčiau, kad su manimi pasielgtų. Esu mama, žinau, kiek iššūkių apsipirkti su vaikais, tad iškart pasiūliau mažytį palengvinimą,– kuklinasi Justina, o aš jai pasiūlau į situaciją pažvelgti kiek kitaip. Juk jeigu mamai buvo sunki diena, nemiegota naktis ar viskas klostėsi ne pagal planą, net ir toks, iš pirmo žvilgsnio, nedidelis poelgis, jai galėjo grąžinti tikėjimą gyvenimu ir gerais žmonėmis. Justina pritariamai linkteli.
– Tas tiesa. Kartais tam, kad diena pasikeistų, kad nuotaika pakiltų užtenka ir vieno gero žodžio. Norėčiau, kad visi mes stengtumėmės pamatyti kito susirūpinimą ar iššūkius, ir padėti taip, kaip tą akimirką galime geriausiai.
O kas pakelia Justinos ūpą, pasiteirauju.
– Visi po truputį. Ir kolegos, kurie pakalbina ar paatvirauja, gimtadienio niekada nepamiršta, komplimentų nepagaili. Ir klientai. Žinoma, būna ir taip, kad matai, jog nesusikalbėsi, bet jeigu žmogus jaučiasi gerai kitam gadindamas nuotaiką, ką gi – neatimsi iš jo šio malonumo. Lengviau ir dėl to, kad žinai, jog kitas, atėjęs į kasą, tą nuotaiką pakels,– juokiasi Justina, o man belieka pritarti, kad kiekvienas renkamės, ką pastebėti – žvaigždes ar tamsą aplink jas.
– Iš tikrųjų, didelį džiaugsmą man dovanoja tiek darbas, tiek šeima. Jau esame susidėlioję tam tikrą tvarką. Kai grįžtu iš parduotuvės, patikrinu vaikų namų darbus, padedu ten, kur jiems buvo kilę sunkumų, o po to jau seka būreliai, užklasinės veiklos. Tiesa, vyresnėlis sūnus jau laukia, kada bus pilnametis ir galės ateiti padirbėti į „Maximą“,– prasitaria Justina, kuri tokiu sūnaus noru labai džiaugiasi. Matyt, jį tikrai įkvepia mamos meilė darbui.
– Pamenu, kai grįžau iš ketvirtųjų motinystės atostogų, buvo antradienis. Tomis dienomis keičiasi nuolaidos ir kainos, o kainų kontrolierės, lyg tyčia nebuvo. Mane, pro duris įeinančią, pamačiusi kolegė ištarė: „O dieve, mes gyvenam!“. Ji žinojo, kad galiu padėti ir kad darbus gali patikėti man. Tas kolegų tikėjimas manimi man yra vienas labiausiai apdovanojančių dalykų. Man patinka tai, ką darau. Ir jei reiktų sau kažko palinkėti, linkėčiau, kad ir toliau nedingtų mano optimizmas. Ir sveikatos sau palinkėčiau tam, kad galėčiau dar daugiau nudirbti žmonių labui.
Gerai atliktas darbas reikalauja ne tik profesinių įgūdžių. Jam reikia kantrybės ir užsispyrimo kitus daryti laimingus. Galėtume atsilyginti tuo pačiu, ar ne? Ne tik žodžiu padėkoti, bet ir palikti atsiliepimą. Skirkite minutę, kai matote gero darbo pavyzdį – taip „Maximos“ komandos nariams jus džiuginti norėsis dar labiau!
Atsiliepimą apie savo mylimą kasininkę, kasininką, kepėją, mėsininką ar salės darbuotoją galite palikti mobiliojoje „Maxima“ programėlėje, skambindami telefonu 8 800 200 50arba paspaudę šią nuorodą.
TURINYS PARUOŠTAS BENDRADARBIAUJANT SU MAXIMA