Pardavėja iš pašaukimo. Taip save vadina Eišiškių „Maximoje X“ dirbanti Olga Ilcevič (45).
– Nors šeimoje prekyboje niekas nedirbo ir tokių pavyzdžių neturėjau, kiek pati save prisimenu, žaisdavau „parduotuves“. Matyt, jau gimdama su savimi atsinešiau tą norą būti pardavėja, – šypsosi ji.
– Už prekystalio mažoje vietinėje parduotuvėje atsistojau būdama septyniolikos, tad baiginėdama vidurinę, laikydama abitūros egzaminus, jau buvau kasininkė!
Du trečdaliai gyvenimo prekyboje. Penkeri metai „Maximoje“. Kai paskaičiuoju, kad Olga pardavėja yra daug ilgiau negu ja nebuvo, moteris ima kvatoti.
– Prisipažinsiu, kai pagalvoji, kartais baisu pasidaro! Kita vertus, niekur kitur savęs neįsivaizduoju. Esu prekybos žmogus. Man patinka dirbti su prekėmis, skaičiuoti pinigus. Man patinka dirbti su klientais, padėti, patarti – visa tai esu aš.
Iš tiesų, dabartiniais laikais keisti darbovietę, šokinėti iš vietos į vietą, ieškoti savęs įvairiose srityse yra tapę savotiška norma, bet Olga savo kelią, žinojimą, kuo nori būti nuo pat pirmų gyvenimo dienų, priima kaip dovaną.
– Taip, Eišiškės nedidelės, darbų pasirinkimo nėra daug. Bet, tiesą pasakius, niekada negalvojau kažką keisti. Myliu savo darbą. Negana to, parduotuvė yra šalia namų: jei reikia ko nubėgti, kolegos gali kelioms minutėms išleisti. Grafikas lankstus, viskas vietoje. Nieko daugiau ir negalėčiau norėti, – šypsosi kasininkė-pardavėja.
– Mano vyras dirba tolimųjų reisų vairuotoju. Namie būna mažai. Dukra jau suaugusi, gyvena ir dirba Vilniuje. Tad grafikas, kai keturias dienas dirbu, o keturios laisvos, man tobulai tinka, nes lieka laiko buitimi pasirūpinti.
Nedirbti negali
Namai – Olgos uostas ir hobis. Sako, labai mylinti gėles ir sodininkystę, taigi visas laisvalaikis atitenka namų aplinkos gražinimui.
– Dar uogienės, marinavimas, pomidorai – čia mano užsiėmimai, – kvatoja moteris.
– Bet namie ilgai sėdėti negaliu. Štai visai neseniai turėjau nedideles atostogas. Galvojau, paskaitysiu, pažiūrėsiu serialus, bet keturios-penkios dienos ir man jau nagai niežti. Neįsivaizduoju savęs nedirbančios, nebūnančios veiksme. Juolab, kad dažniausiai esu viena namie su dviem šunimis ir katinu. Norisi bendravimo. Nesuprantu tų, kurie renkasi už pašalpas namie sėdėti. Negalėčiau laukti, kol kas ką duos. Man patinka užsidirbti pačiai, o jei norisi, tuomet užsidirbti ir daugiau. „Maximoje“ tokia galimybė tikrai yra.
Asmeninis dėmesys įkvepia
„Maximoje“ yra galimybė tapti klientų herojumi. Būtent šiuo titulu šį mėnesį pasipuošė Olga:
„Atvykus į svečius ir nuėjus į parduotuvę, atėjus į kasą ir suskenavus visas prekes, pastebėjau, kad neturiu grynųjų pinigų su savimi. Tuo metu skaitytuvas nepriėmė kortelės ir nebuvo galima ja pasinaudoti. Labai pasimečiau, bet kasininkė nuramino, kad galiu nubėgti į bankomatą ir nusiimti pinigus. Eilėje kiti pirkėjai pradėjo nerimauti, tačiau kasininkė visus nuramino ir nukreipė į kitas kasas. Mano prekes maloniai pasaugojo, kol subėgiojau pirmyn atgal. Grįžęs radau laukiančią kasininkę, atsiskaitėme ir išsiskirstėme. Labai džiugu, kad yra dar tokių žmogiškų ir malonių darbuotojų“, – rašoma kliento paliktame atsiliepime, kuris kasininkei-pardavėjai atnešė tokį brangų įvertinimą. Asmeninis dėmesys, prisipažįsta Olga, jai reiškia labai daug.
– Žinote, visada smagu, kai pagiria. Tuomet jautiesi įvertintas. Jautiesi daugiau nei tik funkciją atliekantis darbuotojas. Tai, kad tapau heroje, visa ši akcija, labai įkvepia stengtis. Visiškai nesitikėjau gauti tokį įvertinimą, bet juo labai džiaugiuosi, – tikina ji ir priduria, kad tokias akimirkas labai brangina.
– Prieš metus buvo parduotuvės rekonstrukcija, o po jos – atidarymas. Buvo didelė šventė, labai gražios iškilmės. Per jas, visai netikėtai, buvau pasveikinta su gimtadieniu. Asmeninis dėmesys, kolegų siurprizai ir administracijos noras praskaidrinti dienas yra didelė laimės dirbti dalis.
Niekas nebenustebins
Iš ko dar susideda Olgos laimė dirbti?
– Geros, draugiškos ir palaikančios komandos. Kai ėjau čia dirbti, abejojau, ar pritapsiu, bet viskas vyko labai gerai ir sklandžiai. Visi labai draugiški, – pasakoja Olga.
– Mūsų pamainoje dirba dvylika žmonių. Kol dar nebuvo karantino, per išeigines susitikdavome kurio nors namuose, pavėsinėje pasėdėti, pabendrauti. Juk čia, Eišiškėse, visi savo namus turi! Kalėdas, Naujus metus stengėmės visi kartu atšvęsti. Pandemija, žinoma, situaciją su šventėmis pakoregavo, bet vis tiek esame darbinė šeima, puikiai vienas kitą pažįstame ir palaikome. Ačiū dievui, per karantiną nesusirgau. Visiems buvo emociškai sunku, nežinojome, kas tai, kuo baigsis, su kuo tas valgoma. Bet susitvarkėme. Dabar jau, juokiamės su kolegomis, mūsų niekas nebenustebins. Galų gale, taip, liga yra, bet yra ir gyvenimas.
Atsistojam, nusipurtom ir…
Iš Olgos sklinda absoliuti ramybė. Joje tvirtybė ir užsigrūdinimas labai gražiai dera su šviesa ir pozityvumu.
– Visą gyvenimą buvau optimistė. Esu iš tų, kurie mato pusiau pilną, o ne pustuštę stiklinę. Žinoma, visokių dienų būna. Bet supranti, kad eini dirbti į žmones, supranti, kad nuo tavo nuotaikos gali kažkas užsikrėsti tokia pat nuotaika, o kam norisi piktų kolegų ar klientų? – šypsosi. – Būti laimingam yra lengviau. Tuomet negrauži savęs iš vidaus, savęs nekankini. Nereikia, žinoma, į pasaulį žiūrėti pro rožinius akinius, atitrūkti nuo realybės, bet visur ir visada reikia ieškoti pliusų ir išeičių.
O būna taip, pasiteirauju Olgos, kad tenka kolegas ne tik pasaugoti, bet ir pamotyvuoti.
– Žinoma! Juk ir pirkėjų įvairių, ir situacijų netobulų pasitaiko. Tokiais atvejais mėgstu priminti, kad tai tik darbas. Kad tai yra nemaloni akimirka, bet nuo to visas gyvenimas nepasikeičia. Atsistojam, nusipurtom ir gyvenam toliau. Rytoj bus geriau. Jau po valandos bus geriau! Mes kvėpuojame, esam sveiki, saulė šviečia –nieko daugiau ir nereikia!
Olga nekart per pokalbį pakartoja, kad ji viską turi ir daugiau nieko nereikia. Tiesa, dabar laukia tik vieno dalyko: už premiją, kuria apdovanojami klientų herojai, moteris nusprendė įsigyti kavos aparatą – norėjo daikto, kuris kasdien primintų, kad yra vertinama.
– Gersiu kavą ir žinosiu, kad šitą aparatą gavau kaip herojė, kad jo nusipelniau savo pastangomis, – džiaugiasi moteris.
– Mūsų kraštas nėra toks, kuriame žmonės skubėtų girti kitus. Bet vis dėlto, nieko nėra smagiau, nei pro kaukes matyti besišypsančias pirkėjų akis. Žinote, net negalėčiau pasakyti, kuris klientas ar atvejis man buvo įsimintiniausias. Man visi pirkėjai įsimintini! Būna, kad per dieną kelis kartus ateina tas pats žmogus. Ir jau žinai, ko iš jo laukti, kaip su juo pasisveikinti, kaip atsisveikinti, ką patarti. Veiksmo darbe netrūksta, bet pasakyti, kad labai pavargstu, negaliu. Diena prabėga greitai. Kartais net per greitai. Man patinka bėgti, lėkti, daryti, padėti žodžiu ar darbais. Bet didžiausia prasmė vis dėlto yra žmonių šypsenose. Šiame darbe tikrai esu radusi dvasinę ramybę.
Ką gi, Olgai palinkėsiu to, ko sau palinkėjo ir ji pati: sveikatos, kantrybės, ištvermės, geros nuotaikos ir sulaukti anūkų. Dar pridėsiu sulaukti ir daugiau gerai nusiteikusių pirkėjų, už nuoširdų darbą negailinčių padėkos žodžių.
Jūsų atsiliepimai svarbūs kiekvienam – tiek pardavėjai, salės darbuotojui, kepėjai ar mėsininkui. Pagirti tuos, kurie dėl jūsų daro daugiau, galite palikti mobiliojoje „Maxima“ programėlėje, skambindami telefonu 8 800 200 50 arba paspaudę šią nuorodą.
TURINYS PARUOŠTAS BENDRADARBIAUJANT SU MAXIMA