– Neįsivaizduoju savęs kitur nei parduotuvėje, ir keisti nesinori nieko. Kai įninku į darbą, manęs, rodos, nebėra – visa esu tame, – šypsosi Vilniuje, Viršuliškių gatvėje įsikūrusios „Maximos XX“ pardavėja-konsultantė Žaneta Bimbienė, – Vyras mane vis per dantį patraukia, kad „be savo „Maximos“ daugiau nieko nematai“, bet man čia gera. Labiausiai vertinu saugumą ir ramybę, kurią jaučiu darbe, bendravimą su klientais ir žinojimą, kad savo darbą išmanau, galiu jį padaryti greitai ir gerai.
Žaneta „Maximoje“ nuo 2002-ųjų. Sako, net ir pati nepajuto, kaip prabėgo tie devyniolika metų.
– Tikrai nepasakyčiau, jog tai buvo kažkokia rutina. Per tuos metus pakeičiau kelias parduotuves, dirbau ir Mindaugo gatvėje, ir prekybos centre „BIG“ esančiose parduotuvėse. Išbandžiau įvairias pareigas – nuo salės darbuotojos iki vyr.kasininkės, gimė abu sūnūs. Pamenu, kai laukiausi pirmagimio, kolegos iš parduotuvės apsaugos klausė, kas bus – berniukas ar mergaitė. „Nes jei berniukas, tuomet eis į apsaugą, o jei mergaitė – į kasą“, – kvatoja Žaneta ir priduria, kad, matydamas mamos meilę darbui, ir vyresnėlis sūnus vis užklausia, kada galės per vasarą parduotuvėje padirbėti, prie mamos prisidėti.
– Šioje, Viršuliškių „Maximoje“ esu jau penkerius metus. Ji arti namų, nereikia niekur važiuoti. Kolektyvas kone tas pats kaip ir pirmąją mano darbo čia dieną, tad esame susigyvenę, vieni kitus iš pusės žodžio suprantame, o tai yra labai daug. Tiesą pasakius, eidama į darbą nejaučiu jokio streso. Greičiau jau toks jausmas, kad iš namų einu į kitus namus: vienuose apsitvarkau, grįžtu į kitus, ir vėl ratas iš naujo užsisuka.
Mamų sąmokslininkė
Prie to namų jausmo, tikina pašnekovė, labai smarkiai prisideda ir nuolatiniai klientai, vis pakalbinantys, apie savo gyvenimus, džiaugsmus ir rūpesčius išsipasakojantys.
– Būna, ir šokoladą dovanų atneša, būna ir komplimentais apiberia, pasako, kad vyro vietoje, manęs į darbą neišleistų – prisijuokiame į valias, o vyras man vis juokais papriekaištauja, kad į darbą vien dėl smagių gerbėjų einu, – kikena Žaneta, „Maximos“ iniciatyvoje, kviečiančioje pastebėti ir įvertinti jos komandos narių darbą, tapusi klientų mėnesio heroje. Tiesa, apdovanojimas moteriai buvo tikrai netikėtas. – Dar dieną iki sužinant, kad tapau heroje, kolegai pasiskundžiau, jog klientai vienas po kito dėkoja, o teigiamo atsiliepimo taip niekas ir neranda laiko parašyti. Matyt, pati jo prisiprašiau!
Apdovanota pardavėja-konsultantė buvo po to, kai itin pagelbėjo mamai, su neįgaliu vaikučiu atėjusiai apsipirkti į parduotuvę – dėkinga moteris paliko padėką, kuri ir atnešė Žanetai tokį svarbų titulą.
– Man labai patinka mažieji, visada stengiuosi su jais pabendrauti. Juk esu mama, žinau, kaip nelengva apsipirkinėti su vaikais, ypatingai, kai prie kasų pasileidžia jų emocijos. Būna, kad mažylis verkia, žaislo nepaleidžia, o aš matau, kad mamai sunku, nes ir aplinkiniai smerkiančiais žvilgsniais žiūri, ir ji pati to žaislo pirkti neplanavo, tad pakalbinu vaikutį, duodu į rankas kokį lankstinuką, žaisliuką už nugaros paslepiu ir problemos nebėra – tampu savotiška mamų sąmokslininkė, – atvira Žaneta.
– Kadangi dirbu savitarnos kasose, galiu laisvai judėti, prieiti prie tų, kuriems reikia pagalbos, kartais kokį nuobodžiaujantį vaiką pas save į kasą pasodinu, parodau, kaip viskas veikia, o kitąkart, žiūrėk, atėjęs į parduotuvę, jau ir pasisveikinti užsuka.
Darbas suderinamas su mamos pareigomis
Pati Žaneta augina du sūnus, devynerių ir trylikos metų berniukus, džiaugiasi jais abiem, džiaugiasi ir tuo, kad darbo grafikas puikiai suderinamas su mamos pareigomis.
– Kadangi dirbu vakarinėje pamainoje, po pietų, per karantiną buvo labai patogu: rytais su vaikais, besimokančiais nuotoliniu būdu, pasėdėdavau prie kompiuterio, padėdavau su pamokomis, o joms pasibaigus išeidavau dirbti. Sūnūs visada džiaugiasi, kad turiu keturias laisvas dienas, jiems smagu per mano išeigines rasti mane namie. Kartu, rodos, viskas lengviau – net pamokos greičiau ruošiasi.
Nesusilaikiusi tarsteliu Žanetai, kad su dviem vaikais išvis triskart mokyklą pabaigs, o ji tik šypsosi.
– Taip! Vyras sako, kad su jais ir universitetus kartu baigsiu! Bet man nesunku su jais mokytis, kartais užtenka ir to, kad šalia pasėdžiu. Tėtis, sako berniukai, jų taip mokytis neįkvepia. Man gal tik su lietuvių kalba sunkiau, bet štai matematikoje kol kas viskas paprasta. Štai anądien apsipirkti atėjo sūnaus paralelinės klasės draugo mama. Paklausiau, kaip sekasi, o ji pasiskundė, kad nekaip – negali sūnui išaiškinti uždavinio sprendimo. Ištraukiau kasos čekį, pieštuką, sakau: „Surašyk man uždavinio sąlygą“. Ji parašė, aš paaiškinau, kaip spręsti ir kokius pavyzdžius vaikui pateikti. Ji buvo be galo dėkinga. O dar sako, kad kasininko darbas monotoniškas!,– juokiasi Žaneta.
„Kaip svajonės išsipildymas!“
Pagal profesiją Žaneta yra siuvėja-modeliuotoja. Sako, tokį kelią įkvėpė sukirpėja dirbusi teta, tad, baigusi mokslus, jauna moteris įsidarbino siuvykloje.
– Siuvėjos darbas man visai patiko, dar ir dabar, jei reikia, kažką galiu pasiūti, bet atlyginimas buvo toks, kad negalėjau išgyventi, gaudavau 100-200 litų per mėnesį. Vieną dieną nusprendžiau užsukti į „Maximą“, paklausiau, ar jiems nereikia darbuotojų, pasakiau, kad galiu dirbti bet ką, ir buvau priimta krepšelių stumdytoja – buvo tokios pareigos. Jau pirmą mėnesį gavau dvigubai didesnį atlyginimą, o iš antrosios algos nusipirkau televizorių – atrodė kaip svajonės išsipildymas!, – prisimena Žaneta.
– Taip čia ir likau. Greit visko mokiausi, pareigos keitėsi, bet, padirbusi vyr.kasininke, supratau, kad šis darbas – ne man. Per daug atsakomybės. Būti pardavėja man daug mieliau. Ypatingai, kai daug klientų, tuomet laikas darbe tirpte ištirpsta.
Pykčio nesinešioja
Kiekvienam, įsitikinusi pašnekovė, svarbūs skirtingi dalykai. Vieniems reikia nuolatinių iššūkių, kaitos, karjeros aukštumų, o ji labiausiai vertina ramumą.
– Jei jaučiu, kad užsistovėjau, einu kolegoms padėti, lentynas pakraunu – visada sau veiklos susikuriu. Dienų, žinoma, būna įvairių. Vieni pirkėjai gražiais žodžiais kilsteli, kiti ant žemės nuleidžia, bet užtenka kažkam vėl labos dienos palinkėti ir jaučiu, kad šypsena grįžta, – su lengvumu pasakoja Žaneta, o paklausta, kaip susidoroja su neigiamomis nuotaikomis, numoja ranka.
– Stengiuosi nepasiimti to pykčio sau. Būna, matau, kad žmogus taip ir ieško ant ko išsilieti, ir aš suprantu, kad tai – ne mano kaltė. Anądien vienai pirkėjai nepakako pinigų susimokėti už prekes. Pasiūliau kažką išminusuoti, o ji griežtai atsisakė: „Noriu visas prekes namo neštis“. Ponia, sakau, jei taip padarysite, bus nusikaltimas, vagystė, tad ji parašė skundą, kad grasinau jai policija. Ir ko ne kuriozas?! Bet visi mes žmonės, ir visur visko būna, ne tik darbe, bet namie. Niekada neskubu nieko smerkti ir jokio pykčio nesinešioju – niekam nuo to nei geriau, nei lengviau nepasidarys. Bet jei sau kažko galėčiau palinkėti, palinkėčiau kuo daugiau gerų ir linksmų pirkėjų, tokių, kurie netingi ir anekdotą papasakoti, ir gerą žodį pasakyti – tai labai paglosto širdį. O daugiau… daugiau man visko užtenka.
Taigi, patys ką tik skaitėte, kiek nedaug reikia, kad paglostytume kito širdį – tik padėkos! Įvertinti ir pagirti tuos, kurie dėl jūsų daro daugiau, galite mobiliojoje „Maxima“ programėlėje, skambindami telefonu 8 800 200 50 arba paspaudę šią nuorodą.
TURINYS PARUOŠTAS BENDRADARBIAUJANT SU MAXIMA