Yra daugybė gerų darbų, kuriuos darančių žmonių niekas nemato. Nes lekia, nes skuba, nes viršų ima stresas, o galvoje bėga šimtai takelių su sąrašu, ką dar reikia padaryti, kur suspėti, ko nepamiršti. Tiesą pasakius, retai kada pamatau neskubančių žmonių parduotuvėje. Jų vidinę būseną dažniausiai išduoda nerimąstingas mindžiukavimas eilėje ar nervingas žvilgsnis, kuriuo stengiamasi pradeginti skylę per ilgai mokėjimo kortelės ieškančio ar pokalbį su kasininke bandančio užmegzti nugaroje.
Lašišų nerštas, štai ką man dažnai primena ta niekada nesustojanti pirkėjų srovė, kurioje dažnai pagaunu ir save pačią. Tame lėkime sustabto tik LAIMĖ DIRBTI pokalbių herojai, apie savo darbą už prekystalio kalbantys su neišpasakyta ramybe.
— Jeigu turi noro, suspėti gali viską: ir aptarnauti, ir išklausyti, — šypsosi pardavėja Mažena Vasilevska (29), — besirūpinanti Vilniaus Mindaugo „Maximos XXX“ griliaus skyriaus klientais. Jauna moteris neslepia, kad pirkėjai jai yra didelis džiaugsmas, o jų nuotaikos pakėlimas — savotiškas sportas. — Ateina be šypsenos, išeina jau pakylėti. Man tai svarbu, mane džiugina kitų džiaugsmas.
— Ar kada susimąstote, kokią gerumo grandinę pradedate? Juk jūsų gerai nuteiktas žmogus kažkam padovanos šypseną ar nuotaiką pakels, tuomet tas kitas — dar kitam…
— Taip, pagalvoju tikrai, bet už pirkėjų šypsenas sau medalių nekabinu, — kvatoja Mažena.
Padėka — už dėmesį senjorei
Užtat medalius pardavėjai galėtų kabinti pirkėjai. Gražių atsiliepimų Mažena sako sulaukianti nuolatos, o vienas jų „Maximos“ iniciatyvoje, kviečiančioje pastebėti ir įvertinti jos komandos narių darbą, jai atnešė klientų herojės titulą ir piniginę premiją. Štai, kaip atrodė padėka:
„Sveiki, norėčiau pagirti jūsų darbuotoją. Mano močiutė apsipirkinėjo „Maximoje“ jau ne pirmą kartą ir pasakojo kad prie griliaus skyrius dirba labai miela ir jauna mergina, kuri, nežiūrint į tai, kad turi daug darbo ir aptarnauja ne tik prie griliaus, bet ir šviežios mėsos bei žuvies skyrių, visada prieina su šypsena veide. Paskutinę dieną močiutė apsipirkinėjo ir nerado lentynose ikrų, tai ši mergina nuėjo į rampą ir atnešė jų. Ir padėjo rasti prekes pagal sąrašą, kurį buvo pasirašiusi močiutė. Ačiū labai, kad yra tokie darbuotojai „Maximoje“, kurie myli savo darbą ir padeda seniems žmonėms.“
Svarstykles nusveria klientai
Mažena turi virėjos-konditerės specialybę, bet pagal išsilavinimą nedirbo. Iškart po mokslų atkeliavo į parduotuvę.
— Man ši parduotuvė tiesiog labai patiko! Visa aplinka, žmonės joje. Pasikalbėjau su pavaduotoja ir man iškart pasiūlė pardavėjos darbą. Nebuvo lengva tikrai. Tai buvo mano pirmas ir kol kas paskutinis darbas gyvenime. Visko reikėjo mokytis, viskas buvo nauja. Prireikė gal pusės metų, kol apsipratau ir galėjau pasakyti, kad jaučiuosi rami, — atvira pašnekovė.
— Bet, Mažena, puse metų yra nemažai. Juk ne veltui bandomuoju laikotarpiu laikomi trys mėnesiai, o jei kas nepatinka, uždarai duris. Sakote, buvo sunku, bet vis dėlto tas svarstykles kažkas pakreipė, kad likote?
— Tikriausiai klientai. Žmonės apskritai. Labai mėgstu bendravimą, man smagu, kad atėjusieji man išsipasakoja, pasidalina savo gyvenimais. Turiu nuolatinių pirkėjų. Tiek jaunų, tiek vyresnių. Jau iškart pamačiusi žinau, ko norės.
— Ir ko nori tie nuolatiniai pirkėjai?
— Vienas vyras kasdien perka kibirą silkių ir du kilogramus kumpio. Turi kavinę. O šiaip pirkėjai labiausiai mėgsta grilintą vištą. Dažniausiai renkasi keptus vištos ketvirčius.
— Aš taip pat patenku į šią statistiką! Sunku su „Maximos“ višta konkuruoti net naminei. Bet, naudodamąsi proga, kad jus kalbinu, noriu paklausti: gal yra koks produktas, kuris baisiai skanus, bet dar neatrastas pirkėjų?
— Pekino antis. Ją būtina pabandyti!
Darbas dovanojo drąsos raumenį
— Mažena, jūs „Maximoje“ — jau septyneri metai. Sakykite, kuo skiriasi ta Mažena, kuri įžengė pro parduotuvės duris tuomet ir ta, kurią šiandien kalbinu.
— Dabartinė Mažena nepalyginamai drąsesnė. Anksčiau nedrįsdavau žmonių užkalbinti ar paklausti, kuo galėčiau padėti, o darbas davė drąsos. Ir ta drąsa ir į kasdienybę persikėlė, visur tapau drąsesnė, komunikabilesnė, išmokau spręsti konfliktus.
— Kas, be klientų ir užaugusio drąsos raumens, dar prisideda prie jūsų laimės dirbti?
— Kolegos. Mūsų kolektyvas labai draugiškas, be jokių intrigų, ar povandeninių srovių. Jeigu mato, kad mano skyriuje —eilė žmonių, ateis ir padės. Parduotuvėje nėra „čia tavo, čia mano“. Visi už vieną, vienas — už visus.
— Ir iš kur tokia komandinė dvasia? Išduokit, gal pradėdami darbą visi sudedat rankas ir, kaip kokie krepšininkai prieš varžybas, šūktelit: „Maksimaliai pirmyn!”?
— Oi, ne tikrai ne, — kvatoja Mažena, — tiesiog, kai tiek laiko praleidi kartu, vienas kitą geriau supranti.
Svajonėse — karjeros laiptai
— Dar turiu paminėti darbo grafiką. Jis man labai labai patinka. Keturias dienas dirbi, keturios laisvos — gali daryti ką tik nori, — šypsosi Mažena.
— O ką darote? — šypsausi atgal.
— Su vyru gyvename nuosavame name, tad ten veiklos pilna. Jaučiu, kad turiu du pilnus gyvenimus, tiek darbinį, tiek namų, ir nė vieno jų neskriaudžiu.
— O kaip save įsivaizduojate po, tarkim, penkerių metų? Ar norėtumėte kilstelėti karjeros laiptais „Maximoje“?
— Direktorė man siūlė eiti į vadybininkes, bet nesutikau… kodėl? Kaip be manęs pirkėjai bus? Be to, ten daug administravimo darbų, dar daugiau atsakomybės. Gal šiek tiek ir prisibijau.
— Jei bijote, vadinasi, jums rūpi, vadinasi, norite padaryti gerai, o tai ženklas, kad esate tobula šioms pareigoms.
— Yra tiesos… gal to sau ir palinkėsiu? Daugiau drąsos einant tolyn.
O aš jums palinkėsiu gerų apsipirkimų, smagių pokalbių kasoje, puikių šventinių kainų, ir, žinoma, kelių minučių stabtelėti ir pasakyti AČIŪ tiems, kurie kasdien dėl jūsų daro daugiau. Pratęskite gerumo ir džiaugsmo grandinę — pradžiuginti, pamaloninti kasininko, salės darbuotojo, bandelių kepėjos ar mėsininko, padėkokite arba palikite atsiliepimą. Jūsų geras žodis gali atnešti apdovanojimą!
Pagirti galite mobiliojoje „Maxima“ programėlėje, skambindami telefonu 8 800 200 50 arba paspaudę šią nuorodą.
Tekstas paruoštas bendradarbiaujant su MAXIMA