– Kas man yra laimė dirbti? – darkart perklausia ir akimirkai nutyla Daiva Petrauskienė (47), – Nuo Raseinių, kuriuose gyvenu, iki darbo man – 25 minutės kelio. Kelias tikrai nuostabiai gražus ir gausus ypatingų vaizdų. Važiuodama juo įsikvepiu, grįždama namo – iškvepiu. O kai atvykusi į darbą pamatau, kad mano visi „vaikai“ yra darbe, tuomet aš laiminga. Kitų žmonių reakcijos, kai išgirsta, jog darbuotojus vadinu vaikais, būna labai juokingos – juk dalis jų yra už mane vyresni! Bet nieko negaliu su savimi padaryt, man čia – antra šeima. Jei kas pasakytų, kad „rytoj nedirbi“, būtų tikrai sunku – esu labai prisirišusi prie savo komandos, prie parduotuvės. Net savaitgalį sugebu žinutę parašyti, paklausti, kaip jums sekasi, ar viskas gerai.
Mylimas darbas puošia
„Maximos“ iniciatyvoje pastebėti įvertinti jos komandos narių darbą mėnesio klientų heroje tapusi Daiva „Maximoje“ dirba jau dvidešimt metų, o trylika iš jų skaičiuoja kaip Tytuvėnuose įsikūrusios „Maximos X“ direktorė.
– Esu Šilutės kilimo, gyvenu Raseiniuose, dirbu Kelmės rajone, – greitakalbe su didele šypsena išberia pašnekovė. Į Raseinius atitekėjusi, kaip pati sako, paskui vyrą, čia ji ir pradėjo dirbti prekyboje: teko išmėginti pareigas ir tuometinėje „Taupoje“, ir „Saulutėje“. Iš kasininkės netruko tapti vyr.kasininke, po to – apskaitininke, galiausiai, kai Ariogaloje įsikūrusiai parduotuvei prireikė vadovės, pirmąkart save išbandė ir direktorės kėdėje. – Visi darbai man buvo svarbūs. Visus mylėjau. Tikiu tuo, kad kai myli darbą, darbas tave myli atgal.
O kaip ji pati, perklausiu, jaučia tą darbo meilę jai.
– Šiame darbe aš nesenstu! Turiu jau suaugusią dukrą, Miglę, abiturientą sūnų Mantą. Kai einame su dukra gatve, visi sako, jog esam seserys. Jei darbas manęs nemylėtų, būčiau papilkėjusi ir susitraukusi. Mylimas darbas tikrai žmogų puošia! – kvatoja Daiva.
„Mama laukia namie“
Savo vaikais – ne tik darbuotojais, o ir tikraisiais, Daiva labai didžiuojasi. Negali atsidžiaugti, kad sūnus ir dukra užaugo gerais, atsakingais žmonėmis, kad su savo atžalomis turi tvirtą ir atvirą ryšį:
– Su Migle mes viena be kitos nė dienos – visąlaik turim susiskambinti, pasikalbėti, net naktiniame klube iki karantino kartu buvome! O savo Mantą vadinu „Maximuku“: jis puikiai mokėsi, tad priklausė „Maksimalistams“, gaudavo mėnesinę stipendiją, važiuodavo į vasaros stovyklas. O praėjusią vasarą, pasibaigus mokslo metams, vasarai, įsidarbino mūsų parduotuvėje salės darbuotoju. Iš pradžių kiek nuogąstavau, kaip jam seksis, galvojau, kad bereikalingą rūpestį sau užsikroviau, nes dirbo gaiviųjų gėrimų skyriuje – darbas nėra iš tų, kur gali bimbinėti. Bet jis greitai priprato. Grįžusi namo, vyrui su pasididžiavimu pasakojau, koks šaunuolis yra.
Ar nebuvo keista vadovauti savo sūnui? – pasmalsauju, nes su tokiu atveju LAIMĖS DIRBTI projekte susiduriu pirmąkart – esu kalbinusi tik kasininkėmis toje pačioje parduotuvėje dirbančias mamas ir dukras.
– Mantui pasakiau, kad mama jo laukia namie. O čia yra direktorė, – atvira Daiva. – Žinoma, ir pati galvojau, kaip išlaviruoti, kad vien tik pastabų nedalinčiau, bet ir pagyrimų duočiau. Jis labai stengėsi, greitai įsiliejo į kolektyvą, visi jį itin šiltai priėmė. Kadangi jau turi vairuotojo pažymėjimą, prasidėjus dvyliktai klasei, jis vis atvažiuodavo parduotuvės komandos aplankyti. Dabar laukia, kol baigsis abitūros egzaminai ir žadėjo vėl ateiti iki rugsėjo – matyt, jau tikrai nėra taip blogai, jei norisi.
Ypatinga greito būdo istorija
Klausausi Daivos, ir šypsausi – vaikais džiaugiasi ir stebisi, bet vien iš to, kaip ji kalba apie savo darbą, apie komandą, galima matyti, kad jos atžalos turi puikų pavyzdį. O smagiausia, kad Daivos atsidavimą pastebi ne tik artimiausieji, bet ir parduotuvės klientai.
„Esu pastovi „Maximos“ klientė, ir jau senai galvojau parašyti, kaip malonu ir miela vis čia sugrįžti. Beveik kiekvieną kartą matau, kaip parduotuvės darbuotoja zuja po sale, jos pilna visur. Kartais matau ją kraunant prekes ar tvarkant kažką parduotuvėje, ji mielai padeda ir palydi kiekvieną pasimetusį pirkėją prie norimos prekės, dažnai ją gali sutikti ir savitarnos kasose, ir ten gali sulaukti pagalbos iš jos. Ne kartą ir man teko su ja pabendrauti, labai maloni ir nuolat besišypsanti moteris. „Maxima“ visada švari ,tvarkinga ir čia malonu sugrįžti, darbuotojai visada padeda jei tau reikia pagalbos. Malonu, kai visi sulaukia pagalbos ir yra laukiami parduotuvėje. Norėčiau pasakyti ačiū parduotuvės darbuotojai, kad kasdien mes galime ir norime čia grįžti.“ – rašoma pirkėjos atsiliepime, kuris Daivai ir atnešė apdovanojimą.
– Žinote, daugelis stebisi, sako, kad direktorė turėtų sėdėti kabinete, o ne po salę lakstyti. Bet jeigu einu pro šalį, ir matau, kad kažką reikia pataisyti, kodėl to negaliu padaryti? Reikalui esant – ir grindis prašluostyti. Būdama salėje, geriau jaučiu parduotuvės pulsą, pamatau, ko trūksta, kur reikia pagalbos. Prisipažinsiu, esu tikra pedantė – namie net vakarienės neprasišlavusi daryti negaliu, tad tai jaučiasi ir darbe. Visada visur lekiu. Ir finansininkė juokiasi, kad: „Duodu jums, direktore, pasirašyti, kol dar čia esate, nes nežinia, kur būsite po akimirkos“. Juokas juokais, bet tiesa ta, kad gimiau greitosios pagalbos automobilyje, mama dar yra rodžiusi, ant kurio tiksliai tiltuko. Gal iš to ir tas mano niekaip nenurimstantis būdas.
Vertina bendravimą ir atvirumą
Daiva – tikrai iš tų žmonių, kurių, atrodo, pilna visur, kurios rūpesčio ir dėmesio nestokoja nė vienas. Ji didžiuojasi savo darbuotojais, negali atsidžiaugti jų vienybe ir vienas kito palaikymu.
– Visus skatinu bendrauti. Tikiu, kad gebėjimas komunikuoti būtinas laimei darbe. Kalbėtis turi ir valytoja, ir kasininkė, ir vadovas – kitaip neįsiliesi į komandą. O mano komandoje dirba puikūs žmonės, nebijantys išsakyti savo nuogąstavimų ar paatvirauti, jei kas ne taip – juk taip dar geriau, sužinau jų lūkesčius, galiu daryti reikiamus pokyčius. Tai, kad mūsų parduotuvėje darbuotojai nesikeičia jau daugybę metų, manau, yra geriausias įrodymas, jog mums gera kartu, – nuoširdi parduotuvės vadovė. Daiva prisipažįsta, kad pastarieji, pandemijos metai, buvo nemenkas iššūkis, bet ir su juo jie susitvarkė puikiai. – Manau, tuo metu labai padėjo atvirumas. Kalbėjomės daug, kaip įmanoma greičiau pateikdavome visą naujausią informaciją, tad niekas nesijautė laikomas nežinioje. Be to, nė vienas iš parduotuvės darbuotojų nesusirgo, o dabar jau 90 procentų yra paskiepyti. Belieka sulaukti daugiau laisvių, galėsime atgaivinti susiėjimų tradicijas, nes kartu švęsdavome įvairias šventes, vieni kitų įkurtuves ir kitas progas.
Apie batus ir svajones
Yra ir dar keli dalykai, kurių laukia Daiva – visų pirma, tai treniruočių su Kangoo Jumps balansiniais batais – moteris yra didelė šio smagaus ir itin naudingo sporto gerbėja, su bendramintėmis, vadovaujamomis profesionalios šokėjos Natalijos Tokarevos, net dalyvaujanti mėgėjų varžybose ir pasirodymuose.
– Trenerė kartais juokiasi, kad iš mano šokinėjimo matyti, kiek visko savy prikaupusi turiu, – kvatoja Daiva ir mane paragina išbandyti ypatingą, spyruokliuojantį apavą. – Ko dar laukiu ir noriu? Noriu dirbti savo mylimą darbą toliau čia, Tytuvėnuose, ir vieną dieną būti močiute. Noriu, kad būtų visi laimingi, sveiki. Kad visąlaik būtų taip gerai, kaip yra kaip dabar.
O aš, jei manęs paklaustumėte, pasakyčiau, kad noriu, jog kuo daugiau žmonių būtų laimingais. Ir tai padaryti ne taip jau sunku. Štai, pavyzdžiui, „Maximoje“ dirba 13 tūkstančių žmonių, ir jei kiekvienam pasakytume ačiū ar rastumėme laiko padėkoti, turėtume 13 tūkstančių laimingesnių žmonių. Kasininkas, pardavėja, salės darbuotojas, mėsininkas ar bandelių kepėja – jūsų gerų žodžių laukia visi. Skirkite kelias akimirkas palikti atsiliepimui – būtent jūs galite nulemti tai, kad kažkuris „Maximos“ komandos narys gaus apdovanojimą ir premiją.
Įvertinti ir pagirti galite mobiliojoje „Maxima“ programėlėje, skambindami telefonu 8 800 200 50 arba paspaudę šią nuorodą.
TURINYS PARUOŠTAS BENDRADARBIAUJANT SU 