Atsiliepime, kurį apie šios savaitės LAIMĖ DIRBTI herojų, šiaulietį Eriką Blažį (24) paliko „Maximos“ pirkėja, parašyta, kad vaikinas dirba kasininku, bet kai paskambinu jam per kavos pertraukėlę, Erikas prasitaria laikinai einantis pamainos vadovo pareigas. Kaip čia taip, nustembu, ir mano pašnekovas pradeda dėlioti istoriją, kurios klausantis, norisi laikytis už kėdės.
— Pirma mano oficiali darbovietė buvo „Maxima“. Atėjau padirbėti per vasaros atostogas, prieš ketverius metus. Dirbau salės darbuotoju. Per tuos kelis mėnesius išmokau tik alkoholį į lentynas normaliai sudėti, nežinojau net kaip su vadinamuoju lifteriu prekes į salę išvežti, — šypsosi. — Po ketverių metų, besibaigiant studijoms, sumaniau, kad vėl trumpam sugrįšiu į parduotuvę, nes sistema jau buvo pažįstama, darbas negąsdino. Įsidarbinau taromato operatoriumi. Tuo pat metu, juo bedirbdamas, išmokau kasininko darbo. Po kurio laiko vadovė man pasiūlė pereiti į salės darbuotojus, rūpintis daržovių skyriumi. Sukausi gan greitai, nusidirbdavau tai, kas priklauso ir, vos atlikus laisvai minutei, lėkdavau pas koleges mokytis vyr.kasininko darbo subtilybių. Galiausiai, vis dar dirbdamas salės darbuotoju, užsukdavau pas administraciją — pamainos vadovę ir vadybininkę. Prašydavau papildomų darbų. Taip išmokau ir prekių priėmime dirbti, ir sąskaitas išrašyti.
Klausau Eriko ir patikėti negaliu, kiek jame iniciatyvos ir smalsumo!
— Tai kas dabar beliko, Erikai, direktoriaus darbų pasimokyti?
— Šiek tiek jų jau moku, — kikena, — ir nuostolius ir pelnus paskaičiuoti, pamainos grafikus sudaryti.
— Pagal specialybę esi kompiuterinio projektavimo operatorius, kodėl dirbi „Maximoje“?
— Pagal išsilavinimą nedirbau nė vienos dienos, nors specialybė tikrai puiki. Bet man neprilipo. „Maximoje“ gavau šeimos jausmą. To jokia specialybė negarantuoja.
Su komanda — ir darbe, ir po darbo
— Žinote, man svarbiausia yra gerai sutarti su kolektyvu. O mūsų komanda yra tiesiog nuostabi. Būna, susipykstam, būna, apsižodžiuojam, bet laimės daug daugiau. Mums gera kartu būti, kalbėtis, kažkur išvažiuoti, pavakaroti pas kurį nors namie.
— Tai tų 12 valandų pamainoje kartu neužtenka? Reikia dar? — patraukiu per dantį.
— Aha, — kvatoja Erikas. — Mane giminės vis kalbina išvykti padirbėti į Angliją. Vos pradėjęs darbą čia, parduotuvėje, pasiprašiau nemokamų atostogų ir išvykau apsilankyti. Pusseserė tuomet sakė: „Pasilik. Kam tau grįžti? Nepasirodysi, tuomet atleis.“ Bet aš apie tai net pagalvot negalėjau. Kaip galima negrįžti į darbą? Juk pavesiu žmones! Ir dabar, vien nuo minties, kad galėčiau palikti komandą, pasidaro liūdna. Pinigai toli gražu ne viską nuperka. Juk ir aš atėjau čia keturiems mėnesiams, o esu jau dvejus su puse metų.
„Maxima“ — kaip misija į kosmosą
— Jau aiškiau būti negali. Didžiausia tavo, Erikai, laimės dirbti pyrago dalis tenka kolektyvui…
— Taip! Dabar man labai patinka iššūkiai. Problemų sprendimas. To labai daug išmokau dirbdamas informacijos kasoje. Kiekviename darbiniame etape yra sunkumų, savų problemų. Bet į viską renkuosi reaguoti optimistiškai. Nėra nieko, kas nebūtų padaroma. Nežinai — nueini, paklausi, gauni visus reikalingus atsakymus.
— Tavęs klausydama negaliu atsidžiaugti. Rodos, jūsų parduotuvėje nėra jokios konkurencijos. Bandau įsivaizduoti kurią kitą darbovietę, kurioje vadovas taip noriai savo darbo subtilybių mokytų žemesnes pareigas užimančius kolegas ir nematytų jokios grėsmės savo kėdei.
— Niekada su tokiu požiūriu čia, parduotuvėje, nesusidūriau. Turime visas sąlygas išmokti to, ko norisi. Matote, mūsų kolektyvas nedidelis, 13 žmonių. Tenka vienam kitą pavaduoti, išleisti atostogų. Jei vienas žmogus atliks vieną funkciją, jam sugriuvus, sugrius visi procesai.
— Vadinasi, jūsų „Maxima“ — kaip misija į kosmosą, kur kiekvienas iš astronautų turi mokėti bent vieną kolegos įgūdį.
— Visiškai taip!
Apdovanojimas — už darbą kitoje parduotuvėje
Kai kalbėjomės su Eriku, jie su komanda kaip tik vykdė misiją — pertvarką saviškėje Šiauliuose, Vilniaus gatvėje esančioje „Maximoje X“. Pasirodo, parduotuvės atsinaujinimo procesas yra atskiras realybės šou!
— Per tris dienas parduotuvė bus visiškai pakeista: perdažytos sienos, susuktos naujos lentynos, pakeistas parduotuvės išplanavimas. Man tai taip įdomu! Ir smagu, nes mums padėti suvažiuoja kolegos iš kitų Šiaulių „Maximų“. Jei kas filmuotų visą atsinaujinimo procesą, manau, daug kam paliktų įspūdį.
Kalbant apie pagalbą. Labai smagus sutapimas, kad atsiliepimo, kurį gavęs Erikas tapo klientų mėnesio herojumi, jis sulaukė padėdamas kolegoms kitoje parduotuvėje.
„Sveiki, esu lojali jūsų klientė, lankausi labai dažnai šiame prekybos centre, bet niekad neteko rašyti pagyrimo, tai šiandien bus ta diena kai parašysiu. Noriu labai pagirti kasininką, kuris dirbo šiandien kasoje. Tokio kasininko turėtu pavydėti visi kiti šalia esantys prekybos centrai, tokio mandagaus ir paslaugaus žmogaus nesu mačiusi jokiame prekybcentryje. Visą tą laiką stovėjusi eilėje stebėjausi, kaip jis lengvai bendrauja su pirkėjais,pasisveikina, atsisveikina, paprašo nuolaidų kortelės, dirba labai greitai ir operatyviai, atrodė kad dirba visą amžinybę prekyboje. Nuo šiol kai tik pamatysiu, kad jis dirba kasoje eisiu būtinai pas jį. Ačiū Maxima, kad dar turite nuostabių kasininkų. Gaila, kad nepastebėjau jo vardo.“
— Kad gavau apdovanojimą, sužinojau iš direktorės. Ji kaip tik buvo atostogose, paskambino man ir paprašė atidaryti jos elektroninio pašto dėžutę. „Gavai skundą“, tepasakė. Įtariau, kad juokauja, bet kad bus pagyrimas, nesitikėjau! Ir dar — už darbą kitoje parduotuvėje!
Džiugina ir kolegos, ir klientai
— Klientai yra didelis džiaugsmas. Turiu jų labai lojalių. Visada mane pažįsta, sveikinasi, teiraujasi kaip sekasi, ir, žinoma, ateina į kasą, jei į ją atsisėdu. Dabar daugiau dirbu administracinius darbus, tad sako, jog pasiilgo. O aš džiaugiuosi, kad galiu dirbti ir tą, ir tą. Nes išlįsti iš kabineto į salę, padirbėti kasoje labai sveika — iš arti pamatai, kuo gyvena ar ką perka žmonės, kuriems tu dirbi, dėl kurių stengiesi. Gera, kad visur esu apsuptas šilumos. Kolegos namo po darbo parveža. Ryte parašo: „Ar nepramigai? Gal jau kelkis? Atvažiuojam tavęs!“
— Ar jau sugalvojai, kokiom dovanom pats save apsupsi už premiją, gautą kartu su kliento herojaus titulu?
— Norėjau, kad būtų siurprizas, bet pasidalinsiu. Vesiuosi kolegas į kiną. Arba boulingą. Šiaulių „Akropolyje“ dar ir „Maxima“ yra, tad po visko už likusius pinigus nusipirksim vaišių ir kartu namie pavakarosim. Noriu jiems atsidėkoti už viską, ką gaunu kasdien.
———-
Nenutraukite gerumo grandinės ir jūs: jei kas pradžiugino, pradžiuginkite kitą, o jeigu pradžiugino „Maximos“ komandos narys, palikite atsiliepimą!
Pagirti galite mobiliojoje „Maxima“ programėlėje, skambindami telefonu 8 800 200 50 arba paspaudę šią nuorodą.
Tekstas paruoštas bendradarbiaujant su MAXIMA