– Jei negali gyvenime pakeisti situacijos, reikia pakeisti požiūrį į ją. Aš kasdien dėkoju už tai, ką turiu. Džiaugiuosi, kad esu savo rogėse, kad nėra didelių vargų ar bėdų, kad dirbu, kad mano namiškiai sveiki. Įsivaizduokite, aš vis dar turiu močiutę! Jai 94-eri. Penkios mūsų kartos gyvos – va čia tai yra laimė! – šypsosi šio mėnesio „Maximos“ klientų herojė Rasa Kliukienė (51).
Į Savanorių prospekte esančią, vieną pirmųjų „Maximų“ sostinėje atvykstu ankstyvą lietingą rytą. Dangus merkia negailestingai ir tikrai nežada, kad diena išvis prašvis, bet vos įžengus pro duris, nuotaika pakyla: parduotuvėje šilta ir šviesu, tarp lentynų zuja darbuotojai, plušančią bakalėjos skyriuje randu ir savo pašnekovę, šio mėnesio klientų heroję. Kaip vėliau juokaujame, ją čia būčiau radusi ir prieš 19 metų – būtent tiek laiko čia dirba Rasa.
– Pradėjau nuo bandelių skyriaus, kepiau jas. Pirmoji direktorė labai gerai išmokė dirbti, tai taip ir dirbu iki šiol, – juokiasi ir priduria, kad pagrindinis dalykas, išlaikęs ją šitiek metų vienoje vietoje, yra geras darbo grafikas. – Turiu laiko dirbti, turiu laiko ilsėtis. Man tai labai svarbu, nes padedu dukrai auginti anūkus, noriu laiko praleisti su mama, pasidarbuoti kaime – keturios laisvos dienos labai greitai užsipildo reikalais.
Duonos kvapas užburia iki šiol
Pagal išsilavinimą Rasa – duonos kepėja. Gan egzotiška profesija šiais laikais, kilsteliu antakius, o moteris tik palinksi – dabar tokių specialistų niekas neberuošia.
– Karjerą pradėjau „Vilniaus duonoje“, paskui gimė dukros. Anuomet buvo galima vaikus auginti iki 8 metų, tad naudojausi proga ir auginau. Bet duonos kvapas mane iki šiol užburia. Nežinau net kodėl. Jis kažkaip įžemina. Būtent juodos, ruginės duonos. Jei jos neturiu namie, man po šiai dienai rodosi, kad tuomet jau badas, – prisipažįsta pardavėja, pati, besirinkdama duoną, pirmenybę teikianti ne sudėčiai, o skoniui. – Tikiu, kad daug kam taip – jei randi duoną, kurią mėgsti, jau kitų nebeieškai – esi ištikimas jai.
Iki kol Rasa nepasakė, supratau, kad niekada nesusimąsčiau, kokia vis dėlto esu ištikima savo mėgiamai duonai – kaip, odontologei, kirpėjai ir ginekologei, tarsteliu, ir abi kvatojame.
Gyvenimas – tarp dviejų pasaulių
Bandelių skyrių kiek vėliau Rasa iškeitė į konditeriją – ilgus metus kepinių skyriuje kepė tortus. Ir nors dažnai sakoma, kad jei nori prarasti meilę veiklai, paversk ją darbu, džiaugsmas kepti pardavėjai vis dar yra tas pats džiaugsmas kepti.
– Kartais taip užeina noras išsikepti pyragą! Nebūtinai šventei, nebūtinai kažkokia proga, o tiesiog šiaip sau. Būna, pakyla ūpas kažką pašauti orkaitėn, kažką sutepti, ir nesvarbu – gali ir tobulai nepavykti. Svarbiausia – skonis, kad burnoje tirptų. Vasarą nieko kepti nesinori, nes ir taip karšta. O dabar, ypatingai šiuo metų laiku, net organizmas linksminančių dalykų reikalauja. Pyragai pakelia ūpą, pagamina laimės hormonų ir artėjančias Kalėdas primena. Todėl dažnai, nuvažiavusi į kaimą pas mamą, sakau: „Gal išsikepam pyragą?“.
Rasa gimusi Utenoje, o jos tėvonija visai netoli – Molėtų rajone, Giedraičių kaime.
– Su žentu ir dukra ten pasistatėme namuką, tokį kaip vasarnamį. O dabar, sakom, reikia ir apie senatvę pagalvoti, tad tobulinam, gerinam – pilna reikalų. Mama ten pat gyvena, man šiltnamį palaisto – labai patogu, – šypsosi pardavėja, o aš garsiai pamąstau, kad Rasa du gyvenimus gyvena: keturias dienas leidžia miesto šurmuly, tarp pirkėjų, o keturias – gamtos apsuptyje. – Tiesa, tai kaip du skirtingi pasauliai. Dienos tiek viename, tiek kitame lekia šuoliais, net nepastebi, kaip tie metai prabėga, ypatingai tuomet, kai vaikai išeina į mokyklą.
Džiugina pastovumas
Ir tie 19 metų „Maximoje“ atvira Rasa, prabėgo labai greitai. Dabartiniam jaunam žmogui, kas pora metų keičiančiam darbus, toks skaičius išvis nesuvokiamas.
– Matyt, esu konservatyvus žmogus, nemėgstu šokinėti. Galėčiau eiti į kitą „Maximą“, bet kam? Šeimyna vis tiek ta pati. Čia nuostabūs direktoriai, visa administracija puiki, su kolegomis sutariame, alga visuomet tuo pačiu laiku – net ir tokie dalykai svarbu žmonėms. Jei nevertintų, jei žiūrėtų į tave kreivai ar į tavo bėdas – pro pirštus, būtų sunku, bet man per šitiek metų „Maximoje“ taip niekada nepasitaikė. – juokiasi pardavėja. – Būna, žmonės nori svajonių karjeros ar svajonių darbo, o mano svajonė susiveda į ramybę, į savo darbo išmanymą. Vieniems reikia karjeros aukštumų, o aš labiau žemiška. Man paprasčiau ir aiškiau, kai žinau ką darau. Mane džiugina pastovumas, mano laisvalaikis, mano planai, ką veiksiu per išeigines, ką statysiu ir ką sėsiu.
Draugystė prasidėjo nuo dešrelių
Pradžiugino Rasą, prisipažįsta, ir klientų mėnesio herojės titulas, kurį jai atnešė patenkintos pirkėjos atsiliepimas.
„… tokio paslaugumo moters aš nebuvau dar sutikusi, todėl labai norėčiau jai dar kartą padėkoti, kad mano rytas buvo išgelbėtas, ir dėl tos darbuotojos man visai dienai pakilo ūpas, kad yra tokių nuostabių išvis žmonių, kad taip rūpi klientai, aš jai tikrai dėkinga! Perduokit linkėjimus būtinai tai nuostabiai darbuotojai.“, rašoma atsiliepime.
– Jei atvirai, net buvau pamiršusi apie „Maximos“ herojų iniciatyvą. Žinote, dabar, karantino metu, galva visai kitais dalykais užmušta: pirkėjai sunerimę, jautresni, tad kiekvieną dieną jiems įtikti stengiesi, nuotaiką pakelti. Situacijų kasdien mums būna dešimtys, galėtum apie visas jas parašyti, bet manau, čia savotiška loterija, laimės dalykas, kad pirkėja nepatingėjo palikti gražų atsiliepimą, – šypsosi Rasa ir priduria, kad per šitiek metų ją labiausiai džiugina ne tik klientų padėkos, bet ir užsimezgusios draugystės. – Būdavo, ateidavo toks senolis, sunkiai vaikščiojo, ir kalbėti jam buvo nelengva. Vienąkart pasisiūliau jam iš sandėlio atnešti dešrelių, kurių vitrinoje jau nebebuvo. Būtent nuo tų dešrelių užsimezgė mūsų draugystė. Ilgus metus atėjęs pakalbindavo, pasisveikindavo, aš padėdavau jam apsipirkti. Bet tokių klientų ateina nemažai – nežinia, ką kiekviena diena dovanų atneš.
Debesis sklaido mintimis apie anūkus
O ką sau ir kitiems palinkėtų, klausiu Rasos, ypatingai dabar, kai metas nelengvas, o dienos – ne pačios šviesiausios.
– Palinkėčiau, žinoma, sveikatos. Kad darbų būtų ir man, ir žmonėms. Be darbo yra prapuolimas. Mums visiems reikia disciplinos, rėžimo, jaustis reikalingiems, kad netaptume palaida bala – negali žmogus būti bet kur, bet koks ir bet kaip. Ir dėmesio į blogas kitų emocijas nėra ko kreipti. Matyt, gyvenimas jo nelengvas, tad čia jo bėda, ne jūsų. Ne pykti, o užjausti reikiaBet sau pykčio krautis nevalia, pyktis niekur neveda ir nieko neduoda. Man, pavyzdžiui, kai užeina tamsios mintys, apie anūkus pagalvoju, ir iškart galvoje pragiedrėja. Laikas viską sudėlioja į vietas. Kol aplinkoje turi pozityvius ir laimingus žmones, kol esi su rankom, su kojom, kol namuose neužrakintas, tol dirbi ir džiaugiesi.
Kviečiu ir jus švęsti gerumą, paslaugumą ir dėkoti tiems, kurie kasdien dėl jūsų daro daugiau.Jei kasininkė, kasininkas, kepėjas, mėsininkas ar salės darbuotojas praskaidrino jūsų šiandienos nuotaiką, pažadino jūsų šypseną, padėjo rasti ieškomą prekę, patarė ar padovanojo puikią apsipirkimo patirtį, atsilyginkite tuo pačiu! Įvertinti ir pagirti tuos, kurie dėl jūsų daro daugiau, galite mobiliojoje „Maxima“ programėlėje, skambindami telefonu 8 800 200 50 arba paspaudę šią nuorodą.
TURINYS PARUOŠTAS BENDRADARBIAUJANT SU 
Daugiau skaitykite čia.