– Sėdimas darbas – ne man. Man reikia judėti, krutėti, daryti: tai prekes išdėlioti, tai aptarnauti klientą, tai susitvarkyti. Patinka man būti užimtai, taip diena greičiau prabėga. Kai klientų nebūna, žiūrėk, jau kaklas tįsta, imi žvalgytis, ką čia dar nuveikus, – šypsosi didžiausioje sostinės „Maxima XXX“ žuvies skyriuje pardavėja dirbanti Svetlana Malinovskaja.
Klientų heroje „Maximos“ iniciatyvoje, kviečiančioje pastebėti ir pagirti jos komandos narių darbą, tapusi Svetlana – tikras saulės spindulys, sako, darbas jos nenustoja džiuginti, o ir dienų, kai nesinori į jį eiti, nebūna.
– Prieš ateidama čia dirbti dirbau siuvėja siuvykloje. Bet ten buvo labai daug monotonijos, automatizmo. O iki siuvyklos dirbau pardavėja. Tiesa, nedidelėje, „kampinėje“ parduotuvėlėje. Supratau, kad nebenoriu sėdėti prie siuvimo mašinos, kad noriu grįžti į prekybą. Taip atsidūriau „Maximoje“ – kaip atsistojau, taip ir neatsisėdau, – kvatoja pardavėja, – Jau tokia esu: darydama vieną darbą, galvoju, ką jau po to padaryti reikės. Kitaip negaliu.
Mylimiausia žuvis – atlantinė šalvis
Apie žuvį klientų mėnesio herojė galėtų pasakoti ir pasakoti! Dar atsargiai pasiteirauju, ar nėra taip, kad su žuvies produkcija pradirbus kone ketverius metus, nebesinori jos valgyti, bet pašnekovė tik purto galvą.
– Oi, ne! Žuvis man labai patinka! Tikrai jos daug valgau, ir pati mėgstu klientams patarti, kaip žuvį ruošti. Dabar mano favoritas – atlantinė šalvis. Lašišinių šeimos, gyvena Alpių kalnų ežeruose, bet mes jas gauname iš lietuvių – šalvis augina vienas Klaipėdos žuvininkystės ūkis. Vėsiame gėlame vandenyje, be jokių hormonų, antibiotikų ir genetiškai modifikuotų produktų – kas jau paragauja, tampa nuolatiniais gerbėjais! – pasakoja Svetlana ir priduria, kad geriausia pastarųjų metų naujiena, be naujai atrastos šalvies, jos darbe yra ta, kad nebeliko akvariumų su šviežia žuvimi, – Manau, kad žuviai taip daug geriau: ūkiuose geresnės auginimo sąlygos, o karpius gauname šviežutėlius, tik atšaldytus. Dabar užtat, vietoje akvariumų, atsirado dar daugiau prekystalių su ledu: galime dar platesnį šviežios žuvies asortimentą pasiūlyti, darbe nereikia žvejyba užsiimti – vieni privalumai.
Kokią žuvį renkasi lietuviai?
Pasak Svetlanos, pastaraisiais metais lietuviai žuvį labai pamilo, jos, ypač šviežios, per karantiną gerokai daugiau pirkti pradėjo.
– Labiausiai klientai mėgsta doradą, ji, be abejonės, pirmoje vietoje. Balta, švelni, minkšta. Pagal simpatijas dorada konkuruoja su menke. Menkė taip pat tarp favoritų, ją labai vaikams perka.Tikrai universali žuvis. O štai tilapija šiek tiek liesesnė, ją renkasi dietos besilaikantys. Na ir, žinoma, lašiša! Absoliuti klasika. Žmonės perka tiek visą žuvį, tiek mūsų marinuotus kepsnius, sako, taip paprasčiau, skonis garantuotas, – berte beria Svetlana, ir su kiekvienu jos žodžiu darosi vis aiškiau, kodėl kolegos ir klientai jos meile darbui negali atsidžiaugti. – Iš patirties galiu pasakyti, kad žmones nuo žuvies gaminimo atbaido baimė, kad nepavyks, bet, mano nuomone, žuvį paruošti lengviau nei mėsą. Tiems, kurie patys žuvies ruošti nebandė, visada patariu išsikepti ją orkaitėje. Pirmiausia, aliejų sumaišyti su žuvies prieskoniais, rinktis jau paruoštus mišinius arba gardinti pagal skonį. Tinka svogūnai, čiobreliai, petražolės, peletrūnai, raudonos paprikos, česnakai, citrininiai pipirai. Tuomet druskos pagal skonį ir dešimčiai minučių palikti pasimarinuoti. Tada – į foliją ir 20 minučių į iki 180 laipsnių įkaitintą orkaitę. Jei nori, kad apskrustų, dar penkias minutes pravėręs foliją pakepini. O jei kepate keptuvėje, rinkitės kuo smulkiau sumaltus prieskonius – taip žuvis nesvils.
Sprendžia net porų konfliktus
Dirbti Vilniaus „Akropolyje“ įsikūrusioje didžiausioje šalies „Maximoje“ Svetlanai smagu – džiugina atmosfera ir lyg upė nesustojantis srautas.
– Daug erdvės, daug pačių įvairiausių žmonių, daugiau pažinčių – kažkaip nė akimirką nesu pasakiusi, kad sunku, matyt, tas nuolatinis veiksmas užkuria. Čia daug užsieniečių, o man tai tik į naudą, nes neseniai pradėjau mokytis anglų kalbos, noriu tobulėti, – šypsosi pardavėja, jau matanti savo mokslų naudą, – Gaunu nemažai praktikos, juk daug užsieniečių čia lankosi. Jau ir kolegoms vertėjauti neleidžiu, sakau: „Aš pati.“ ir tikrai pavyksta susikalbėti.
Susikalbėti, bendrauti, padėti yra Svetlanos arkliukas. Ji tikina besidžiaugianti, kad vienas po kito dūžta mitai, jog su didžiųjų prekybos centrų pardavėjomis negalima taip nuoširdžiai pasitarti kaip, tarkim, su turgaus prekeivėmis.
– Yra pirkėjų, kuriuos pažįstu kaip nuluptus – vos tik jiems priėjus prie žuvies skyriaus paklausiu „ar kaip visada?“. Nes vieniems reikia žuvies be prieskonių, kitiems – supakuoti būtent taip ir ne kitaip, o tai, kad atsimenu, pati matau, maloniai stebina. Dabar toks metas, kai mums visiems labai trūksta ir reikia gerų žodžių, o čia štai nepažįstama pardavėja su tavimi pasikalba, atkreipia dėmesį, gražios dienos palinki – viliuosi, kad tai sugrąžina tikėjimą tuo, kad pasaulis yra draugiškas, – nuoširdi Svetlana. – Man labai gera žmonėms pakelti nuotaiką – juk kaukė besišypsančių akių neuždengia. Štai anądien į žuvies skyrių atėjo pora: matau, kad abu įsitempę, ginčijasi, nesutaria, ką rinktis. Paklausiau, ar galiu jiems pasiūlyti tilapijos, papasakojau, kaip paruošti, kokius prieskonius parinkti. Jų nuotaika akyse pasikeitė, tokie nustebę ir laimingi buvo! Manau, viskas baigėsi pasimatymu! Dar kita pora prisipažino, kad nori pasigaminti krevečių, bet nežino, kaip jas išdarinėti, tad aš prie jų akių parodžiau, kaip tai daroma, papasakojau, kad labai skanu ant sviestelio pakepus, su grietinėle ir česnaku, tad po kurio laiko sugrįžo padėkoti už skanią vakarienę.
„Savo kelią įsivaizduoju čia“
Klausausi Svetlanos ir atsidžiaugti jos atsidavimu negaliu, o moteris tik šypsosi – ji supranta, kad atstovauja visoms pardavėjoms, kad savo darbu turi įtakos visos profesijos įvaizdžiui, ir tai jai yra didelė atsakomybė.
– Rūpesčių į darbą nesinešu – ateinu, šypsausi, dirbu, juokauju, taip savaime ir nuotaika pakyla. Kas iš to, jei skęsiu visą dieną savo bėdose. O po darbų, laisvadieniais, atsipalaiduoti padeda mylimas hobis. Iš satino juostelės gaminu papuošalus, veriu karoliukus, gaminu aksesuarus iš rudeninių lapų. Lapus apdoroju ypatinga technika, kad liktų tik lapo skeletas, užkonservuoju, tuomet kuriu – kūryba, tobulėjimas, naujos žinios man teikia didžiulį malonumą, – tikina Svetlana, kurios svajonėse – ir kilimas karjeros laiptais. – Norėčiau turėti daugiau atsakomybės, dalyvauti priimant sprendimus, kuriant parduotuvės ateitį, nes savo kelią įsivaizduoju būtent čia. Matyt, tai, kad degu darbu, akivaizdu, nes mano penkiolikmetė dukra vis paklausia, kad ir ji pagaliau galės padirbėti „Maximoje“.
————-
Nuoširdžiai tikiu, kad skaitydami pokalbį su Svetlana bent kartą nusišypsojote. Kitaip neįmanoma. Iš savo patirties galiu pasakyti: šie kasdienybės herojai daro viską, kad jūsų diena būtų lengvesnė, ir tai daro tikrai iš visos širdies. O aš iš visos širdies būsiu dėkinga, jei už dėmesį, rūpestį ar patarimą atsidėkosite palikdami atsiliepimą. Tai padaryti galite mobiliojoje „Maxima“ programėlėje, skambindami telefonu 8 800 200 50 arba paspaudę šią nuorodą.
TURINYS PARUOŠTAS BENDRADARBIAUJANT SU MAXIMA