– Štai, dėl ko aš kalbinu „Maximos“ klientų herojus!, – nekart tyliai pagalvojau klausydamąsi kupiškietės Lauros Lalaitės (28). Juk vienas LAIMĖ DIRBTI projekto tikslų yra parodyti, kokie spalvingi ir įdomūs žmonės dirba parduotuvėse, ir kad jie, toli gražu, nėra tik „ačiū ir viso gero“. Kasininke–pardavėja Gedimino gatvėje, Kupiškyje esančioje „Maximoje XX“ dirbanti Laura yra tikras įkvėpimas. Tiek darbe, tiek už jo ribų. Kviečiu susipažinti!
– Ar yra nors gabalėlis lauro lapų vainiko ant jūsų galvos?, – turėdama omenyje jos vardo reikšmę, juokais paklausiu Lauros.
– Ačiū, nesiskundžiu!, – ima kvatoti mergina, jau dvejus su puse metų dirbanti pardavėja–kasininke. Ir jai sekasi puikiai. Iniciatyvoje, kviečiančioje pastebėti ir įvertinti parduotuvės komandos narių darbą, Laura tapo klientų mėnesio heroje.
„Noriu pasidžiaugti labai paslaugia, kantria pardavėja, kuri šiandien aptarnavo. Pirmiausia dėmesį patraukė šios pardavėjos bendravimas su pirkėjais, apsipirkinėjusiais prieš mane, kurie buvo sumaišę prekes. Pardavėja, ramindama pirkėjus, maloniai juos pakalbino, greitai perskaičiavo, sutvarkė. Man geranoriškai atsakė į rūpimus klausimus apie prekes su akcija. Nuoširdi padėka šiai jaunutei, paslaugiai kasininkei.“ – rašoma atsiliepime, merginai atnešusiame išsvajotą apdovanojimą.
Laura juokiasi, kad dėl itin jaunos išvaizdos, ją neretai palaiko moksleive, bet retas kuris žino, kad šios kasininkės žinių bagažas – itin spalvingas.
Pirmas iššūkis – maistas kolegoms
– Turiu du diplomus. Kupiškio technologijos ir verslo mokykloje baigiau virėjos specialybę, o Utenos kolegijoje – maisto produktų technologiją, – šypsosi Laura, dabar studijuojanti dar ir trečiuose moksluose, bet apie juos pakalbėsime šiek tiek vėliau. Dabar įdomu, kodėl ji ne restorano virtuvėje, o parduotuvėje.
– Kol buvo darbo, dirbau valgykloje, su maistu, bet karantinas viską pakeitė. Tiesa, kai atėjau dirbti į „Maximą“, direktorė, žinodama apie mano išsilavinimą, manęs paprašė laikinai pavaduoti virėją. Buvo nemenkas iššūkis – baiminausi, kad galbūt neįtiksiu kiekvieno skoniui. Bet kolegos labai palaikė, sakė, kad nesiryžtų tokiam darbui. Juk gaminti turėjau trisdešimčiai žmonių! Tačiau esu iš tų, kurie nebijo klausti, stengiuosi niekada nepasimesti situacijoje. Jei kažko nežinau, pasiteirauju kolegų. Jei jie neturi atsakymo, einu pas pamainos vadovą. Galiu ir direktorės paklausti, jei kas neaišku. Esu tos nuomonės, kad jei neklausiu, darysiu savaip, pridarysiu klaidų ir darbo bus dvigubai daugiau. Manau, kad būtent šis požiūris man duoda drąsos imtis pačios įvairiausios veiklos.
Bendravimo įgūdžiai – iš savanoriškos veiklos
Prie Lauros drąsos, bendravimo įgūdžių lavinimo, jos teigimu, labai prisidėjo ir savanoriška veikla. Su bendraminčiais iš konsultacijų ir iniciatyvų centro „Tavo laikas“ mergina trejus metus vykdė projektą „Prisėsk prie manęs“.
– Kupiškis kurį laiką liūdnai garsėjo savižudybių skaičiumi, tad šiuo projektu norėjome atkurti, sutvirtinti ryšį tarp šeimos narių. Vaikai su tėvais kartu gamino medines kėdutes. Tai buvo graži metafora bendram tikslui. Tėvai gaudavo progą atsisėsti į vaiko vietą, pamatyti pasaulį iš jo perspektyvos, pabendrauti. Šia iniciatyva norėjome paskatinti vaikus ištikus bėdai ar atėjus tamsioms mintims atsiverti bei pasipasakoti tėvams, – pasakoja Laura. – Per trejus metus surengėme šešiasdešimt išvykų į bendruomenes ir pagaminome 700 kėdučių. Ši patirtis man labai daug davė, juolab, kad prieš užsiėmimus išklausėme intensyvius ir naudingus psichologijos kursus. Be to, nuo 2011 metų, devynerius metus iš eilės savanoriavau Kupiškio triatlone. Tik šiemet negalėjau dalyvauti. Tačiau kai kiti savanoriai pasakė, kad manęs labai trūko, priėmiau tai kaip didelį komplimentą.
Eiti į darbą – laimė
Išties, jei jau turi kažkokių žinių, gyvenimas, rodos, visuomet susiklostys taip, kad jas panaudotum. Taigi Laurai bendravimo ir psichologijos žinios, pasak jos, smarkiai pagelbėjo ir atsistojus į savitarnos kasą parduotuvėje.
– Įgijau daugiau drąsos. Darbo pradžioje, pamenu, net nesiryždavau žmonių, stovinčių eilėje, pasivadinti pas save į kasą, bet pamažu pamažu įsidrąsinau. Supratau, kaip užmegzti ryšį, o neigiamo atsakymo nepriimti kaip kritikos sau – jei jis nenori mokytis naudotis savitarnos kasa, tai yra kliento sprendimas, o ne mano bėda, – šypsosi pašnekovė ir priduria, kad šviesos jos darbe yra daug daugiau nei šešėlio. – Esu laiminga. Tikrai su nuotaika einu į darbą, nes žinau, kad atėjus, nesvarbu, ar darbo metu, ar per išeigines, manęs visada lauks kolegos. Aš su kiekvienu pasisveikinu, kiekvieną pakalbinu, o jie manęs visada paklausia, kaip sekasi. Man smagu, kad aplinkiniai džiaugiasi mano optimistišku būdu.
Kupiškyje liko padėti tetai
Kaip taip nutiko, pasiteirauju Lauros, kad ji nusprendė savo gyvenimą kurti būtent Kupiškyje, o ne kokiame didmiestyje.
– Mano teta išvyko padirbėti į užsienį ir paprašė manęs prižiūrėti pusbrolius. Su pasiūlymu sutikau ir likau, –šypsosi dviem paaugliais besirūpinanti mergina ir juokiasi, kad jai, net ir neturinčiai vaikų, kraunasi mamos stažas. – Kai jau likau gimtinėje, supratau, kad noriu didesnio įsitvirtinimo, savų finansų, nepriklausomybės. Esu iš tų, kurie sunkiai perlipa per save tam, kad kažko paprašytų. Man patinka viską daryti ir užsidirbti pačiai. Be to, kasdien įkvepia ir vaizdas pro langą – iš mano namų matosi Kupiškio marios. Kaip juokiasi draugai, vaizdas už milijoną!
Lauros sprendimas likti ir įsidarbinti parduotuvėje, rodos, atsiperka su kaupu – jau pernai, gruodį ji atsidūrė tarp kandidatų į klientų herojus. O dabar kasdien džiugina itin šiltas ryšys su pirkėjais.
– Būna, sėdi kasoje ir galvoji: „Hmm… šiandien dar to kliento nebuvo“. Ir tik taukšt, tas klientas priešais akis! Per dieną taip po kelis kartus nutinka! Gal dėl to, kad didžiąją daugumą pirkėjų jau mintinai pažįstu. Yra tokių, kurie tik mano kasoje apsiperka, sako, kad negali tokios malonios pardavėjos paleisti, – kvatoja Laura. – Tikrai galiu pasakyti, jog „Maximoje“ paaugo mano suvokimas, kad esu faina, išsiplėtė pažįstamų būrys. Laimei, puikybe nesusirgau, bet įvertinimas, prisipažinsiu, mane labai džiugina.
Apdovanojimas pravirkdė
O paskutinis įvertinimas – klientų herojaus titulas, jaunąją pardavėją kaip reikiant pribloškė.
– Kai man direktorė pasakė, kad gavau apdovanojimą ir galėsiu išpildyti savo svajonę už 300 eurų, maniau, jog sapnuoju. Nuėjau į mūsų virtuvę ir apsiverkiau iš džiaugsmo, – susijautrina Laura. – Ką pirksiu? Išsirinkau fotoaparatą. Labai mėgstu fotografuoti, bet iki šiol tai dariau tik telefonu. Vieną Kupiškio marių nuotrauką nusiunčiau į fotografijų konkursą „Vasaros džiaugsmai“ ir kadras pakliuvo į parodą, kuri keliaus po bibliotekas!Dabar prasidėjo rudeninis konkursas. Jam taip pat nusiunčiau kelis eksponatus.
– Kaip viską spėjate? – klausiu Lauros, o jis tik kikena. Sako, draugai to paties teiraujasi.
– Man patinka būti užimtai, suktis kaip tik galiu, save motyvuoti ir nesustoti iškilus kažkokiems sunkumams. Dabar dar įstojau mokytis socialinio darbuotojo padėjėjo specialybės. Grįžau į tą pačią Kupiškio mokyklą. Taigi, vieną savaitę mokslai, kitą – darbai, tarpuose dar savo vaikinams valgyti padarau. Džiaugiuosi, kad darbo grafikas lankstus, galiu viską suderinti.
Studijas įkvėpė vyresni klientai
Laura atvira – rinktis socialinio darbo studijas ją pastūmėjo tiek dabartinis darbas, tiek aplinkos pavyzdžiai.
– Dirbdama kasoje daug bendrauju su vyresnio amžiaus žmonėmis. Matau, kokią atskirtį jie išgyvena, kaip situaciją pablogino karantinas. Kai kuriems jų atėjimas į parduotuvę yra vienintelė socializacija. Mūsų mieste daug senjorų, kurių vaikai gyvena užsienyje, aplanko kartą per tris keturis mėnesius, be to, sensta ir mano tėvai. Man labai gera ir įdomu bendrauti su vyresnio amžiaus žmonėmis, jie turi tiek daug išminties ir meilės! Todėl ir noriu mokėti jais pasirūpinti profesionaliai.
Didelių ateities planų Laura kol kas sako neturinti – jaučiasi laiminga ir išsipildžiusi čia ir dabar.
– Geram žmogui visur bus gerai, – šypsosi ji. – Kur bebūtų, jis ras būdų rasti save. Negąsdina manęs nei pokyčiai, nei iššūkiai. O ko sau palinkėčiau? Gal palinkėčiau visiems dažniau prisiminti, kad kiekvienas mūsų esame žmogus. Kad kiekvienas nuoširdžiai ir atkakliai dirbame savo darbą, kabinamės į gyvenimą. O komandai palinkėčiau neprarasti stiprybės, kurios ir taip jie turi į valias!
—
Jeigu ir jūs nuėję apsipirkti pamatysite tą, kuris nuoširdžiai ir atkakliai dirba savo darbą, skirkite kelias minutes apie tai pasakyti garsiai – įvertinimas yra geriausias atpildas, kiekvieną mūsų motyvuojantis stengtis dar labiau.
Savo mylimą kasininką, pardavėją, bandelių kepėją, mėsininką, salės ar apsaugos darbuotoją galite pagirti tuos, kurie dėl jūsų daro daugiau, galite palikti mobiliojoje „Maxima“ programėlėje, skambindami telefonu 8 800 200 50 arba paspaudę šią nuorodą.
TURINYS PARUOŠTAS BENDRADARBIAUJANT SU MAXIMA