Nuo tos dienos, kai gimė „Laimė dirbti“ — projektas, kuriame kalbinu „Maximos“ klientų herojus — niekada nebeapsipirkinėju taip pat. Kasininkai, apsaugos darbuotojai, kepėjai ir mėsininkai man yra kaip vaikštančios knygos. Žinau, kad kiekviename jų gyvena ypatinga istorija ir sava motyvacija kasdien atverti parduotuvės duris. Šiandien mano herojė — klaipėdiečius džiuginanti, uostamiestyje, Šilutės plente, esančios „Maximos XXX“ salės darbuotoja Lidija Petkienė.
„Dar prieš Kalėdas užsukau į „Maximą“. Ilgai ieškojau, kur randasi kelios prekės. Priėjusi prie dirbančios darbuotojos, kuri darbavosi prie prieskonių paklausiau. Ir ne tik gavau atsakymą, bet ir palydėjo mane iki to, ko neradau ir ieškojau. Buvo tikrai labai maloni mergina. Palinkėjom viena kitai linksmų Kalėdų ir nuoširdžiai padėkojau už suteiktą pagalbą. Ačiū už tokias darbuotojas. Kad tokių būtų tik daugiau… Labai norėjau parašyt atsiliepimą, nes, kaip bebūtų gaila, bet tikrai sunku surasti gerų ir paslaugių žmonių.“ — šio klientės atsiliepimo dėka, Lidija nuo šiol nešioja klientų herojės titulą.
— „Maximoje“ esu nuo 2020-ųjų rugsėjo 21-osios. Šis darbas yra mano pirmas darbas Lietuvoje. Ilgus metus su vyru gyvenome Airijoje. Ten gimė pirmos dvi mūsų atžalos. Kai vaikučiams artėjo mokyklinis amžius, supratome, kad turime priimti sprendimą, kur norime įleisti šaknis. Pasirinkome Lietuvą. Čia grįžę susilaukėme trečio vaiko, — šypsodamąsi pasakoja Lidija. — Visus tuos metus mano gyvenimas sukosi apie vaikus. Kadangi gyvename ne pačioje Klaipėdoje, logistika, vežiojimas į darželius, mokyklas, užima daug laiko, o kur dar ruoša, maisto gaminimas keliskart dienoje, tad visą tą laiką nuo grįžimo atidaviau vaikams ir namams.
Baimės ir laimės
Vieną dieną Lidija pamatė darbo „Maximoje“ pasiūlymą, ir, nieko nesakiusi šeimai, nurodytu adresu parašė laišką.
— Nesiunčiau net savo CV! Tiesiog parašiau, kad labai noriu dirbti. Ir kad man labai svarbus darbo grafikas, nes negaliu dirbti parduotuvei įprastu keturdieniu grafiku su ilgomis pamainomis. Dėl to ir šeimai nieko nesakiau — baiminausi, kad niekas į mano pageidavimus neatsižvelgs. Bet po valandos nuo laiško išsiuntimo sulaukiau skambučio ir buvau pakviesta darbo pokalbiui, o po poros dienų jau dirbau! Pati netikėjau, kad direktorės nė kiek nejaudino tai, kad esu daugiavaikė mama. Juk vaikai dažnai serga ir šiaip visko gi nutinka. Ji pati mane nuramino, kad be reikalo nestresuočiau: jei reikės, išleis, kolegos pavaduos, — tiesiog švyti Lidija.
Moteris neslepia, kad pradžioje baimių buvo labai daug — juk mažai kas kalba apie tai, kaip mamoms, namuose auginusioms vaikus, sunku sugrįžti į darbo rinką.
— Toks džiaugsmo pliūpsnis vožtelėjo, kai man pasakė, jog esu priimta, rodos, ant sparnų skridau, o grįžus namo net prisėdau: „Kas dabar bus?“. Nežinojau, kaip mane priims. Su suaugusiais žmonėmis nedirbau tiek metų! Buvau užsisukusi rate tarp namų, mokyklų, darželių ir buities. Galvojau, ar sugebėsiu, ar susitvarkysiu, — nuoširdi pašnekovė. — Bet mane komanda taip šiltai sutiko, kad iki dabar apima toks jausmas, jog į darbą ateinu ne tik dirbti, bet ir pailsėti! Nuo buities, nuo namų, pabūti sau!
Darbas Lidijai grąžino tikėjimą savimi.
— Jaučiuosi pilnavertė. Dabar galiu grįžus namo pasakyti, kad vakarienės negaminsiu, nes esu pavargusi, visą dieną dirbau. Anksčiau kiekvieną vakarą laukdavau šeimos su dviem patiekalais: sriubytė, karštas… O dabar savęs negraužiu, net jei ir koldūnų išsiverdame. Dar smagiau, kai visi kartu gaminame maistą!
Įkvepia gyvi pavyzdžiai
Apie laimę dirbti Lidija kalba netaupydama žodžių. Pirmiausia, žinoma, pasidžiaugia lanksčiu, prie jos poreikių pritaikytu darbo grafiku.
— Pradėjusi dirbti „Maximoje“ sužinojau, kad man patinka dirbti! Kaip salės darbuotoja, neturiu vieno skyriaus, už kurį esu atsakinga. Dirbu visur: tai pieno, tai daržovių, kepinių ar konservacijos skyriuje. Labai gera, kad nėra monotonijos, jaučiuosi universali! Be to, keisdama skyrius dar geriau pažįstu parduotuvę, žinau, kas kur padėta, išmanau prekes, tad galiu ir klientams pagelbėti, palydėti iki ieškomo pirkinio, — šypsosi Lidija ir vienu didžiausių savo įkvėpimu vadina vadovus. — Mane dirbti apmokė parduotuvės vadybininkė, nuo kurios veido niekada nedingsta šypsena. Buvau nuoširdžiai nustebusi, kad yra tokių žmonių kaip ji ar mūsų direktorė. Juk, atrodo, tiek metų „Maximoje“ dirba, jausmai turėtų būti atbukę, viskas pabodę, bet jos su tokia meile ir užsidegimu stengiasi dėl komandos ir pirkėjų! Sakiau, kad man labai motyvuojančiai buvo užkelta kartelė — kasdien prieš save turiu gyvus pavyzdžius, kaip galima mylėti savo darbą.
Nori šventes perduoti visiems
Pagal išsilavinimą — floristė, Lidija pasakoja ilgą laiką svajojusi apie savo pačios gėlių parduotuvę. Gyvendama Airijoje, namuose net buvo įsikūrusi dirbtuves, kuriose gamindavo puokštes ir vainikus. Bet grįžus į Lietuvą ir pagausėjus šeimai, su vyru rizikuoti didelėmis investicijomis pabūgo ir nusprendė svajones atidėti. Tačiau meilė šventėms, taip neatsiejama nuo gėlių, Lidijoje gyva visada.
— Šventės man yra šventės! Kai artėja didžiosios metų datos, visa tiesiog persigeriu šventine nuotaika. Norisi džiaugtis, norisi tą džiaugsmą kurti ir perduoti kitiems — siekiu, kad klientams būtų taip pat gera kaip ir man, — šypsosi Lidija. — Štai prieš Kalėdas parduotuvės visada persismelkusios pasimetimo, pervargimo jausmu, todėl norisi visiems padėti, visų dieną palengvinti, kiekvienam kažką gražaus palinkėti. Taip ir tą atsiliepimą gavau, nors, būsiu sąžininga, net nepamenu, kuri klientė tiek šiltų žodžių prirašė, nes tiesiog dirbau savo darbą ir per dieną padėdavau dešimtims žmonių. Dabar artėja Valentino diena, parduotuvė vėl pasipuoš! O tuomet Velykos! Švęsti smagu. Kita vertus, gal ir normalių, paprastų dienų pamiršti nereiktų. Juk kasdien vien faktas, kad nubudai sveikas, į darbus ir mokyklas spėjai be streso, niekas iš vaikų valgydamas neapsiliurlino ar vakarienė neprisvilo, jau yra dovana!
Kai paklausiu, ko sau palinkėtų, Lidija susimąsto ir gūžteli pečiais.
— Aš viską turiu. Sveikatos, žinoma, visada galima linkėti, o šiaip norėčiau, kad viskas būtų taip, kaip yra. Aš puikiai suvokiu, kad savo laimę kuriu pati. Čia ir dabar.
Jeigu ir jums norisi, kad niekas nesikeistų, tik daugėtų dabartinės laimės, rimtai rekomenduoju jos sukurti čia ir dabar, paliekant atsiliepimą apie jums naudingai patarusį, įsimintinai aptarnavusį ar nuotaiką pakėlusį „Maximos“ komandos narį.
Savo mylimą kasininką, pardavėją, bandelių kepėją, mėsininką ar salės darbuotoją galite pagirti mobiliojoje „Maxima“ programėlėje, skambindami telefonu 8 800 200 50 arba paspaudę šią nuorodą.
TURINYS PARUOŠTAS BENDRADARBIAUJANT SU MAXIMA