Kai kurie dalykai yra akivaizdūs. Bet tai, kad jie tokie yra, nepadaro jų mažiau svarbiais. Mes esame savo patirčių suma. Mes tampame tuo, ką išgyvename. Ir mūsų pasirinkimai yra labai svarbūs. Nes mes tampame tuo, ką pasirenkame. Mūsų santykiai, mūsų aplinka, kūrybiniai sprendimai ar net žodžiai, kuriuos renkamės vartoti, įtakoja mūsų likimą. Mes minkome jį kaip molį. Savo rankomis žiedžiame tuos puodus. Savo rankomis juos daužome. Aš kuriu, vadinasi, aš egzistuoju. Ir čia aš nekalbu apie skulptūras ar vilnos vėlimą. Mes kuriame kiekvieną akimirką. Kuriame mintimis, žodžiais, darbais ar, kaip sako bažnyčioje, apsileidimais. Ir tai yra neįtikėtinai svarbu. Nes tai, ką sukuriame, grįžta ir perkuria mus pačius. Su kiekvienu žingsniu mūsų kūne gimsta naujos ląstelės, smegenyse – naujos jungtys, kūnuose -randai, veiduose – raukšlės, o galvose – balti plaukai. Mes tatuiruoti savo išgyvenimais, savo jausmais, savo patirtimis, savo pasirinkimais. Ir mes patys esame tų tatuiruočių meistrai. Savo knygų autoriai. Savo pasagų kalviai. Kiekvienas mūsų žingsnis, pasirinkimas, susitaikymas kuria tai, kas esame. Kiekviena akimirka nulemia tai, kas mes būsime kitą akimirką. Sudaugink laiką, su aplinkybėmis, sudaugink save ir savo pasirinkimus ir gausi tūkstančius žmonių, kuriais galėtum būti.
Dar pridėk visus tuos žmones, su kuriais praleidi daugiausiai laiko – juk mes tampame ir jais. Tampame tuo, kaip jie mus mato. Tampame tuo, ką jie nori matyti, kad užsiaugintume dar didesnę jų meilę. Ir tie žmonės nebūtinai yra geri. Ir jų pavyzdys – nebūtinai sektinas. Juk vis dėlto aš nesu tai, kas manau esąs. Aš nesu tai, kas tu manai, kad aš esu. Aš esu tai, kas manau, kad tu manai, jog aš esu.
Mūsų veidrodiniai neuronai visada dirba išsijuosę. Mes save lyginame su žmonėmis, mes bandome save suvokti skirtingose pasaulio vietose, suprasti per žodžių pasirinkimą, priimti per pasiekimus. Mes esame savo pasirinkimai. Vėl grįžtu į pradžią. Viskas yra pasirinkimas. Mes niekam nieko neprivalome. Nėra „reikia“. Mes visada galime rinktis kitą išeitį. Kitą sprendimą. Kitą kelią. Arba susitaikymą. Bet nesinorėtų tikėti, kad tai tau yra pabaiga. Kad tu jau žinai, kad kitaip nebebus ir tampi tuo „kitaip nebebus“, net nesusimąstydamas, jog amžius, išsilavinimas ar dabartinė tavo būsena negali sulaikyti tavęs nuo stiebimosi į šviesą, nuotykių ar patirčių. Ne visi mes po mirties gauname paminklą. Bet visiems norisi, kad jo gyvenimo blyksnis kosmose būtų kuo ryškesnis. Ir pradėti niekada nevėlu. Jau dabar gali rinktis kažką daryti kitaip nei visada. Ar bent mintyse sau leisti pagalvoti, o kas būtų, jeigu būtų. Ir jeigu apims baimė, paklausti savęs: kas gali nutikti baisiausio? Tada: kiek yra šansų, kad taip nutiks? Ir… kas aš būčiau, jei ta mintis man nebūtų atėjusi į galvą? O tada pasirink gyventi be jos.
Jei patiko tekstas, paskaityk Kaip mes patys sau kišame pagalius į ratus? ir būtinai paklausyk šito POKALBIO.