Per pastaruosius penkiolika metų nebuvo nė vieno šachmatų turnyro, kuriame žmonės būtų laimėję prieš kompiuterį. Iš esmės žvelgiant į šachmatus, problemos esmė yra kombinatorika. Kad ir koks nuostabus būtų žmogaus protas, šachmatų lentoje kompiuteris gali atlikti kur kas daugiau kombinacijų didesniu greičiu. Kitas kompiuterio pranašumas – jis nepavargsta.
Dabar dirbtinis intelektas (toliau – DI) dar žengia vienus pirmųjų žingsnių, nors didžiulis kelias jau nueitas. Vyksta daugybė diskusijų susijusiu su DI. Tiek mokslo, tiek meno, tiek kasdienio gyvenimo kontekstuose. Ar gali toks intelektas kurti meną? Internete galima rasti pavyzdžių, kaip DI komponuoja muziką arba rašo poeziją. Dažniausiai šias užduotis DI atlieka kombinuodamas įvairius jam pateiktos informacijos – tekstinės ar muzikinės – variacijas. Nors kritikai teigia, kad patiriant tuos meno kūrinius tartum juntamas tam tikras svetimkūnis. 3D spausdintuvu galima atspausdinti mėsos gabalą, kurio molekulinė struktūra visiškai nesiskiria nuo papjauto gyvulio mėsos. Tačiau gurmanai teigia priešingai.
Ar mašinos sugebės improvizuoti, būti spontaniškos, jausti? Jei jas kuria žmonės, tai reiškia, kad būtent ant žmonių pečių krinta viena įstabi atsakomybė. Ar suteiksime mašinoms, dirbtiniam intelektui kančios ir skausmo galimybę? Kiek žmogiškumo norėsime jiems įskiepyti? Ar galės kompiuteris kurti asociacijas, metaforas, mįsles, ar turės gebėjimą juokauti ir suprasti humorą? Į kalbą ir į šachmatus galima žvelgti kaip į kombinatorinį reiškinį. Yra daugybė žodžių ir taisyklės kaip jie kuriami, naudojami ir kokias prasmes įgyja su kitais žodžiais. DI gali puikiai įsisavinti šias žaidimo taisykles. Kalba, jei atskirsime ją nuo kalbančiųjų, paklūsta dėsniams ir taisyklėms. Problema tame, kad žmonės paklūsta jiems ne visuomet. Kalba, veikiama žmonių mutuoja ir evoliucionuoja. Visose kalbose yra žodis „begalybė“. Žvelgiant iš grynai racionalaus taško, bet kuri kalba, kurioje vartojamas toks žodis, neišvengiamai susidurs su kontradikcijomis. Tai reiškia, kad atsiras daugybė atvejų, kur jos validumu nebus galima pasikliauti.
Yra teigiančių, kad įmanoma rasti paskutinįjį π (3,14…) skaitmenį, tiesiog dar neturime tokio galingo procesoriaus. Turint omenyje savo paties smegenis, man dažnai pasidaro koktu pačiam nuo savęs, nes negaliu mąstyti racionaliai ir logiškai. Kita vertus, prisimenu savo smegenis… iš esmės tai 60% riebalų ir 40% vandens. Toks lašinukas. Varomas elektra (nervų impulsai). Turbūt nereikia tikėtis daug logikos ir racionalumo iš vandeningo lašinuko varomo elektra. Nors kartais pykstu dėl proto stygiaus, jos sugeba daugelį nuostabių dalykų, ne vien kombinuoti, mąstyti logiškai ar ganyti 37,2 trilijonus ląstelių mano kūne.
Jos gali sumanyti skaičių pavadinimu „gugolas“ – tai yra vienetas, po kurio seka šimtas nulių. Arba Graham‘o skaičius – tai toks skaičius, kurio skaitmenims surašyti neužtektų erdvės visoje visatoje. Jei kam nors pavyktų galvoje sutalpinti tokį skaičių, nuo informacijos tankio smegenyse atsivertų juodoji skylė. Smegenys gali sugalvoti net tai, ko jos negalėtų sutalpinti.
Mūsų nuostabusis lašinukas yra sukurtas per milijonus metų evoliucijos. Tikriausiai evoliucija tam tikra prasme irgi yra kombinatorinis žaidimas. Tik kintamųjų tiek daug, kad negalime jos prognozuoti. Tai nereiškia, kad viskas yra chaotiška. Man regis, kad gyvenimas yra ne chaotiškas. Jis tiesiog neprognozuojamas, nenuspėjamas. Net žinant visus faktus ir dėsnius, kuriuos žinome dabar, yra gugolas erdvės paklaidoms ir apsiskaičiavimams. Štai kažkada homo sapiens išmoko naudotis ugnimi. Evoliucijos istorijoje tai vienas reikšmingiausių žingsnių. Termiškai apdorotą maistą buvo galima lengviau virškinti ir ilgiau išsaugoti. Ugnimi buvo galima atbaidyti plėšrūnus. Turėdamos daugiau laisvo laiko, kurio metu nesirūpino maistu ir nebūgštavo dėl plėšrūnų, smegenys galėjo užsiimti kitais dalykais. Kurti piešinius ant olų sienų. Sugalvoti anekdotą. Bet jei iš evoliucijos lygties pašalintumėme ugnį, jei homo sapiens kadaise būtų jos išsigandęs kaip ir visi kiti gyvūnai ir niekada nepritaikęs sau, pasaulis būtų visiškai kitoks.
Teko skaityti teoriją, kad visa, kas gyva – augalai, gyvūnai, grybai ir virusai tėra tarsi indai genams. Genai, kaip didžiulės programos, nuolat tobulinančios pačios save. Žaidžiančios šį pasaulį kaip kombinatorinį žaidimą, kaip šachmatus ir žiūrinčios, kurios kombinacijos sėkmingiausios. Sunku suvokti, koks šių programų tikslas. Gal jos tiesiog siekia rasti paskutinį π skaitmenį – nesvarbu kokiomis priemonėmis – žmonėmis, robotais, augalais…
Mes skridome į kosmosą nežinodami paskutinio π skaitmens. Tyrinėjome atšiauriausias Žemės planetos kerteles negalėdami sutalpinti galvoje Graham‘o skaičiaus. Tai stebina, turint omenyje žmogaus gyvenimo trukmę. Nuo pirmojo brolių Raitų skrydžio iki pirmojo skrydžio į mėnulį praėjo vos šešiasdešimt penkeri metai. Nepaisant savo trumpalaikiškumo, žmogus stebisi ir bando ištirti pasaulį. Manau mus veda smalsumas ir tikėjimas, kad pavyks. Kitaip net nebūtumėm bandę.
Ir kalbant apie smalsumą bei tikėjimą… tikiu, kad tam tikrais atžvilgiais dirbtinis intelektas ir mašinos mus gerokai pralenkia. Bet kai reikia tikėti ar smalsauti, manau, kad bent jau kol kas esame nepranokstami.