Pastaruoju metu vaikai užrašomi į vis daugiau užsiėmimų, lanko daugiau būrelių, domisi ir gauna vis daugiau informacijos. Tėvai nori, kad vaikas gautų viską, ko jie savo vaikystėje negalėjo gauti. Kviečiame iš šono pažvelgti, kaip tas noras apipilti atžalą visomis galimybėmis, veikia visą jūsų šeimos dinamiką ir vaiko savivertę.
Visi nelaimingi savaip
Taigi, užimtas vaikas. Diena prasideda jau nuo ankstyvo ryto, o baigiasi visai vėlai vakare. Žinoma, grįžus po veiklų, dar norėtume, kad vaikas susitvarkytų kambarį, padėtų namų ruošoje. Po tokios, užburtą ratą primenančios dienos, vakaras namuose tikriausiai dažnai baigiasi pykčiu ar bent jau susierzinimo jausmu. Susierzinę tėvai, nes vaikas nenori atlikti jam skirtų darbų. Pirmoji tėvų mintis: „kaip blogai elgiasi mano vaikas, nenori man padėti“. Vaikas tai pat susierzinęs, nes jis neturi jėgų ir norėtų tiesiog ilsėtis. O tėvai dar reikalauja jiems padėti! Kiekvienas žmogus, kiekvienas vaikas turi ir gali turėti laiką tik sau ramybėje ir savo saugiausioje zonoje – namuose. Teisę nieko neveikti.
Kam to reikia – vaikui ar jums?
Paklauskime vaiko, kokius būrelius, veiklas jis iš tiesų nori lankyti? Paklauskime, kaip jis įsivaizduoja tobulą dieną? Ką jis norėtų veikti po mokyklos? Pamirškime visus reikalavimus, kuriuos esame sukūrę savo vaikams. Užduokime sau klausimą, dėl ko reikalauju to iš savo vaiko ar savęs? Kas iš tiesų to nori? Priimkime save ir savo vaikus be jokių sąlygų. Juolab, kad ir ne vienas mokslinis tyrimas bei žymiausi pasaulio edukatoriai teigia – nieko neveikimas, nuobodžiavimas skatina kūrybiškumą ir lavina vaizduotę. Sugalvodami viską už vaiką, suplanuodami jo dieną iki smulkmenų, didelė tikimybė, ne tik jam duodame, bet ir iš jo atimame. Siūlome eksperimentą – pabandykite penkias dienas vaikui neduoti jokių ekranų (nei televizoriaus, nei telefono), patys taip pat telefonus paslėpkite giliai ir pažiūrėkite, kokios veiklos užgimsta jūsų namuose, kaip mezgasi pokalbiai, kokias poilsio formas atrandate.
Žlugdantys lūkesčiai
Bet grįžkime prie būrelių, užsiėmimų ir pasiekimų, kurie labai dažnai susiveda į artimų žmonių lūkesčių pateisinimą, nepaisant savęs.
Mes tikimės iš vaikų, kad jiems visur gerai seksis. Kartais iš didelio noro, kad vaikui viskas sektųsi, nebematome pačio vaiko. Puikus pavyzdys: grupinė užduotis nušokti nuo kedės. Tačiau Jūsų vaikas užduoties neatliko. Labai norėtume tikėti, kad pasakysite: „Nieko tokio, kad nepavyko. Jeigu kada norėsi pabandyti aš būsiu su tavimi“.
Bet kasdienybėje dažniau būna taip:
„Bijai aukščio? Turi išmokti nušokti nuo kedės.
– Nes tik tuomet, kai nušoksi nuo kedės, aš žinosiu, kad sugebėsi išmokti ir daugybos lentelę.
– Nes tik tuomet, kai nušoksi nuo kedės, nusipelnysi mano pagyrų ir palaikymo.
– Nes kiti vaikai gali nušokti, vadinasi, gali ir tu.
Ką vaikas darys tokiu atveju? Žinoma, jis nušoks nuo kedės, bet kas tuo metu ir ilgą laiko po to vyks jo viduje? Ar tikrai mums, kaip tėvams, suaugusiems ir mokytojams svarbu, kad visi vaikai mokėtų nušokti nuo kedės? Ir kai ateis vakaras, ir vaikais su džiaugsmu Jums praneš, kad „aš tai padariau“, Jūs net neįsivaizduosite, kiek ašarų upelių ištekėjo, kaip drebėjo rankos ir kojos. O sekančią dieną visas kėdes apeis didžiuliu atstumu, kad tik niekas nepasiūlytų ir šiandien nušokti.
Geriausia mokykla – pavyzdys
Kad ir kaip neįmanomai nuskambės, bet mes siūlome neturėti lūkesčių vaikams. Leiskime jiems augti ir mokytis laisviems. Rodykite pavyzdį ir jie juo seks, bet neverskime jų stengtis pateisinti mūsų lūkesčius. Jeigu Jums atrodo, kad nekurdami lūkesčių, neskatinsite vaikų mokytis, tobulėti ir kažko siekti, tai tikrai netiesa. Vaikai visuomet nori būti panašūs į savo mama, tėtį, sesę, brolį. O tai reiškia, kad vien savo buvimu Jus skatinate vaiką mokytis, tobulėti, nes jo didžiausia siekiamybė yra būti tokiam kaip Jūs.
Dažnai visai nepastebimai ir be blogų ketinimų užkoduojame vaikus laikytis tam tikrų normų, turėti išankstinį nusistatymą, užkrauname jiems nepakeliamus lūkesčius bei reikalavimus ir galiausiai priverčiame pamiršti save patį. Tą patį, žinoma, taikome ir sau, suaugusiems. Stebėkime save, savo žodžius, savo veiksmus. Analizuokime ir ieškokime priežasčių dėl ko elgiamės taip, kaip elgiamės. O atsisveikindami ryte pasakykime, kad šiandien mums bus geriausia diena, ir ji išties tokia ir bus, nepaisant to, kas nutiks joje.