Mes norime perduoti savo vaikams tik pačias geriausias patirtis bei žodžius, tačiau ką iš tiesų perduodame jiems? Kaip atveriame ar uždarome kelią naujoms patirtims?
Pradėkime nuo to, kad dažnai tėvai, suaugę, mokytojai, net negalvodami, perduoda savo nusistatymus ir emocijas vaikui. Pavyzdžiui, lyjant sakome „koks blogas oras, šlapia, nemalonu“, nors vaikas iki tol džiaugėsi lietumi, taškėsi balose. Jam buvo smagu, jis jautėsi pašėlęs ir laimingas. Išgirdęs kartą ar kelis tokius suaugusiojo pasisakymus vaikas juos priima sau. Pasakyti tėvų žodžiai tampa realybe – lietus nebedžiugina.
Atimti finišo džiaugsmą
Kitas pavyzdys, fiziniai vaikų gebėjimai. Aštuonių kilometrų žygis penkiamečio įveiktas lengvai, su dainomis, poilsio stotelėmis bei užkandžiais jėgoms atgauti. Pasitikus tėvams po žygio vaikai su džiaugsmu dalinasi savo patirtimi. Tėvų atsakas? „Negaliu patikėti… čia labai daug, matyt jus nešė, tikriausiai buvo per sunku“. Po tėvų žodžių vaikas eiti nebenori, nes žino, kad žygis lygu sunkumas. Kitą kartą (jeigu toks būna), dar net nepradėjus žygio, mažylis jau pilnas nusiteikimo, kad bus labai sunku, o gal net neįmanoma. Pabaigus žygį, praranda finišo pasiekimo džiaugsmą, nes kaip ir sakė tėvai – buvo sunku.
Vaikas – jūsų veidrodis
Dažnas, net nežinodamas, kad „programuoja“ savo vaiką jam perduoda kodus, išankstinius nusistatymus. Tame nėra užslėpto blogumo, mes juos tiesiog patys išmokome iš savo tėvų, šie iš savųjų ir t.t . Tėvų žodžiai yra tai, ką vaikas girdi pirmiausia. Vaikai mokosi iš suaugusiųjų iš jų elgesio. Pavyzdžiui, mama prie savo dukros vartoja žodžius „kokia aš stora“, „na ir kvailė“, „na ir nevykėlė, kaip galėjau šitaip pasakyti“, ir panašiai. Kokią informaciją vaikas gauna iš šių žinučių? Reikia save kritikuoti. Mergaitė jauname amžiuje mato, kaip jos mama save myli, savimi rūpinasi ir ką mama šneka apie save. Tai jos pavyzdys. Ji elgsis su savimi lygiai taip pat kaip jos mama. Tai, ką apie save kalbame prie vaikų? Girkime ne tik vaikus bei jų elgesį. Girkime save, savo mylimus, svetimus žmones. Rodykime pavyzdį, rinkime žodžius kokius norėtume girdėti patys bei nepamirškime, kad juos girdės mūsų vaikai. Pradėkime save mylėti ir save mylės mūsų vaikai.
Kai stengdamiesi persistengiame
Vaiko nuomonė – kas tai? Labai dažnai su vaikais atvykę į gimtadienį, darželį, svečius mes sakome: „Čia mano sūnus, jo vardas Tadas. Jam septyneri metai, jis labai mėgsta futbolą, nemėgsta piešti ir t.t.“. Visi suprantame, gal Tadui nedrąsu pačiam pristatyti save ir jam reikia palaikymo ar pagalbos, bet ar tai reiškia, kad jis net neturi šanso pabandyti? Vaikas, atvykęs į naują aplinką, mokosi kurti ryšį su ja ir ten esančiais žmonėmis. Mes, kaip suaugusieji, pristatydami vaiką su „visu bagažu“ informacijos apie jį atimame iš jo šansą kalbėti, pasakyti savo nuomonę, kurti socialinius santykius. Vėliau vaikas, atsidūręs naujoje aplinkoje dairysis tėvų, kad jį pristatytų, o jiems nesant šalia pasirinks saugiausią poziciją – tylėti ir pasislėpti. Dar gali nutikti ir taip, kad gimtadienio metu visi vaikai eis piešti, bet Tadas eiti negalės, nes juk tėvai pasakė, kad jis nemėgsta piešti.
„Tu nemėgsti“
„Tadai, šita pica su grybais, tu nemėgsti, šita su pomidorais irgi nevalgysi, tai užsakysiu tau su ananasais“. O kur šiame sakinyje dingsta Tado nuomonė apie maistą, kurį jis pats turės valgyti? Gal šiandien buvo ta diena, kai berniukas buvo nusprendęs susidraugauti su pomidorais ir jų paragauti. Manau, mes kaip suaugusieji tikrai nepajustume didelio skirtumo jei perskaitytume Tadui galimus variantus, ir padėtume jam apsispręsti. Įgalintume vaiką pačiam priimti sprendimą. Sakysite: „Aš žinau, jis nevalgys tu pomidorų, reikės užsakyti antrą patiekalą arba atiduoti savo“. Taip, galbūt jis paragaus ir supras, kad ponas pomidoras dar netaps jo draugu, bet tai bus jo sprendimas ir jo atsakomybė.
Mes palaikysime vaiką priimant sprendimą ir palaikysime sprendimui nepasiteisinus. „Tadai, aš džiaugiuosi, kad tu išdrįsai paragauti“, galime pasakyti jam. Tokią praktiką tikrai geriau išbandyti su pomidorais, nes suaugus jūsų vaikui ant lėkštės gali būti daug didesnė rizika nei pica. Patikėkite, vaikas jausis pakylėtas ir pasakos draugams, kad aš pats užsisakiau valgyti kavinėje.
Nuomonės svarba
Dirbdami grupėje su vaikais lengvai pastebime, kokia yra vaiko savivertė. Ir labai dažnu atveju vaikas, atėjęs iš šeimos, kurioje yra klausiama ir paisoma jo nuomonės, turi aukštesnę savivertę. Sakysite, o kas bus jeigu darysime viską, ką norės daryti vaikai? Mes jus patikiname, kad viskas bus kuo puikiausiai. Juk nebūtina planuojant savaitgalį važiuoti tik ten kur nori vaikas. Mes galime visi pasakyti savo nuomonę ir išsirinkti mums tinkamiausią variantą, paaiškinant, kodėl tokį pasirinkome (galbūt, pavyzdžiui, važiuoti į pajūrį toli, reikia planuoti iš anksčiau, ar taupyti pinigus). Bet vien tai, kad į diskusiją įtrauksite ir vaiką ir paklausite jo nuomonės, tikrai pakels jo savivertę, o pirmadienį susitikęs su draugais ir mokytojais jis su džiaugsmu dalinsis įspūdžiais. Ir tai ne teoriniai pasvarstymai, o tikros, mūsų pačių per ne vienerius metus praktikos patvirtintos istorijos.