Pūsnynuons nykštukai miega. Aukso žuvys po ledu. Bėga ragana per sniegą nepalikdama pėdų. Visai kaip mes, kurie liekame namie, kad mūsų pėdos raudona spalva nenudažytų statistikos duomenų.
Kol planuojamės, ką dovanosime, ir kaip tas dovanas perduosime artimiesiems, pagalvojau, kodėl nesusipakavus ir nepasidovanojus sau laisvės? Laisvės nuo dalykų, kurie neleidžia kvėpuoti pilna krūtine ir atima lengvumą iš žingsnių. Tad su jumis dalinuosi 12 dalykų, kuriuos norėčiau paleisti ir palikti 2020-uosiuose.
Tai ne Tu
Gruodį, pagimdyti nuovargio ir įtampos bei nesibaigiančio lėkimo, lauk lįsti ėmė visi mūsų demonai. Ir man ne kartą teko sau priminti, kad kitų elgesys ar jausmai – ne mano kaltė. Aš nesu atsakinga už viską, kas vyksta visų gyvenime ir neturėčiau leisti tiek laiko, svarstydama, ką padariau ne taip, ar galėjau padaryti kitaip. Kiekvienas mūsų pasirenka, kaip reaguoti į tai, kas vyksta. Ir ne tik prieš Kalėdas – visus metus.
Ne dėl kitų
Visada turėjau bėdą – įtikti kitiems. Norėjau, kad mane supantys žmonės būtų laimingi ir patenkinti, o tiksliau – susirinkti visus ordinus už gerus darbus. Tame tikrai nėra nieko blogo. Bent jau iki tol, kol tenka lipti per save, aukoti laiką su šeima ar sveikatą. Tad sau pažadėjau: nuo šiol maloninsiu dėl to, kad to NORIU pati, kad ta patirtis mane turtina ir įkvepia, o ne dėl paplekšnojimo per petį, pritarimo, ar dėl to, kad kažkas „manęs nemylės, jei to nepadarysiu“.
Savikritika
Nežinau, ar labiausiai, bet tikrai labai stipriai norėčiau už durų palikti ir neigiamas mintis apie save, dvejones savo pasiryžimu, saviplaką ir kartais niekam nereikalingą kuklumą. Savikritika turi labai stiprų polinkį tapti įpročiu, savotišku hobiu, ir sunkiai užleidžia vietą pasitikėjimui savimi ir dienoms, kai jautiesi savipakankamas (labai gražus žodis, kurio išmokau iš filosofo Kristupo Saboliaus.
Žmonės
Nesu daiktų žmogus, bet galėčiau būti dar labiau ne daiktų žmogus. Žmonės ir patirtys – štai, kam norėčiau leisti savo pinigus ir laiką. „Tie, kurie valgo kartu, būna kartu. Tie, kurie keliauja kartu, būna kartu“, – šiuos žodžius išgirdau iš Ilmos Nausėdaitės ir smarkiai įsidėjau į širdį. Ir taip, jei reiktų rinktis, ar kelionė į Indiją, ar naujas virtuvės komplektas, kelionė tikrai laimėtų.
Pasiteisinimai
Rimante, pripažink – tai elementariausias melas, kurį sakai sau ir kitiems. Niekas jais netiki, jie neneša jokios naudos. Atvirkščiai – tolina nuo tikslo ir kerta per aplinkinių pasitikėjimą tavimi. Ir Tavo pačios savivertę – juk žinai, kad meluoji. Tad jau verčiau būti su savimi sąžiningai ir įvardinti tikrąsias atidėliojimo ar nepadarymo priežastis bei pagalvoti, kaip jas įveikti. Į tą patį punktą įdėčiau ir svarbių dalykų atidėliojimą. Dalykų, „kuriems nėra laiko“, „dar netinkamas metas“, „reikia subręsti“, „reikia pasiruošti“. Nifiga. Mėšlo krūva. Daryk.
Negaliu
Tikriausiai didžiausia žala, kurią sau padarau, ateina su abejone ir galvojimu, kad nesugebėsiu. Taip mirė daugybė mano idėjų, taip net nepradėti išnyko darbai, kuriuos po kelerių metų padarė kiti, taip tapdami savotišku priekaištu man. Prielaida nėra faktas. Galvojimas, kad nesugebėsiu nėra nesugebėjimas. Daugiau neįsileisiu abejonių. Kai darai, tai ir pasidaro. Ypatingai, jei tai darai nuosekliai ir metodiškai. Ir nesustoji. Elementari fizika.
Kalbos
Praėjusiuose metuose norėčiau palikti skausmingus prisiminimus ir aplinkinių nuomonių svarbą. Juk sprendimą priimu aš – unikalias savybes, DNR turintis žmogus, su savom vertybėm, įpročiais ir tikslais. Niekas kitas negali manes apibūdinti, įvardinti, kas esu ir ką jaučiu. Niekas kitas nežino, kas mus iš tiesų varo į priekį ar kokie mūsų elgesio motyvai. Nenoriu būti tuo, ką apie mane sako ar galvoja kiti. Aš nesu tai. Aš esu aš.
Pyktis
Mūsų mylimieji neretai atsigriebia už viską, ką patyrėme dienos bėgyje, ir vietoje to, kad atsidurtų mūsų glėbyje, tampa savotiška bokso kriauše. Žmonės, kurie gyvena su mumis ir dėl mūsų, dažniausiai yra tie, su kuriais elgiamės šiurkščiausiai. Jie nėra savaime suprantami. Jie nėra konstanta. Jei nubudome šalia jų, dar nereiškia, kad ir užmigsime šalia. Noriu paleisti pyktį. Noriu kasdien parodyti ar padaryti kažką, nors ir mažiausią dalyką, kuris leistų pajusti, kaip myliu ir kokia dėkinga esu už tai, kad jie yra šalia.
Baimė
Aš esu bailė. Anksčiau buvau didesnė, bet vis dar esu bailė. Bijau priimti sprendimus, bijau daryti dalykus, bijau iššūkių, bijau pasakyti tai, ką galvoju. Bet baimė retai kada būna pagrįsta realybe. Vadovautis baime – tai tas pats, kas dėl visų sprendimų tartis su savo kate.
Atsakymai
Turiu tą ydą – google sindromą. Kartais manausi žinanti visus atsakymus. Labai gerai, kad tais kartais gaunu per nosį. Tačiau mokausi gana iš lėto. Noriu išmokti dar atviriau įsileisti kitų vertybes, pasaulėžiūrą ir įsitikinimus. Noriu paleisti galvojimą, kad mano kelias yra tiesiausias kelias. Noriu nustoti kišti savo nuomonę, kai jos niekas neklausia. Noriu, kad mano pasaulis augtų dėl to, kad kažko nežinau, o ne dėl to, kad žinau viską.
Kontrolė
Norėčiau nustoti jaudintis dėl to, ko negaliu pakeisti, ir dažniau vadovautis taisykle: “Jei turi problemą, išspręsk ją. Jai negali jos išspręsti, palik ramybėje”. Noriu nustoti kontroliuoti kitus, nes taip tik parodau savo pačios bėdas ir žadinu atstūmimą. Žmonės yra tai, kas jie yra, ir jie gali elgtis, kaip jiems atrodo tinkamiausia.
Pagarba
Pagarba ir meilė sau, investavimas į save – turiu paleisti įsitikinimą, kad tai yra egoizmas ir tuštybė. Vis dar pagaunu save taip galvojant. Aš neturiu niekam nieko įrodyti. Aš galiu būti silpna ir nuo to nebūsiu prastesnė. Aš turiu išmokti paprašyti pagalbos ir pasakyti, kai man sunku. Aš turiu pagauti save, kai pati kaišioju pagalius į ratus savo sėkmei, kai leidžiu sau patikėti, kad „aš niekada nepasikeisiu“, todėl neverta nieko ir daryti. Viskas, kur esu ir kas esu yra mano pasirinkimų suma. Ir šiandien aš galiu pasirinkti save.
Daugiau skaitykite čia.
