Laba diena, skaitydama postus radau jog kvieciate paklausti asmenine zinute. Jeigu tokia galimybe yra tai noreciau kreiptis i jus, nes labai patinka jusu turinys. Su vyru esame/buvome 11 metu 7 santuokoje 5,5m vaikui Uzvakar radau telefone susirasinejimus su kita ir paskambinus tai moteriai suzinojau jog jie susitikineja jau 4 metus.
Dar suzinojau jog jis issinuomavo buta atskira. Pasakiau jog skiriames. Aisku is pradziu puole, grasino ir tt. Veliau atsiprasinejo, nesa geles, verkia, praso atleisti, nori viska istaisyti, nori kartu pasenti. Jis susikure patogu gyvenime, as auginu vaika, dirbu bendrus verslus, sexo stoka kompensuoja kitoje lovoje, o kai nori ramybes, turi savo buta. Kaip as jauciuosi? Kazkokiame sustingime, nesijauciu niekaio, nepykstu, neliudziu, kaip kuolu trenkta, bet esu rami, galvoju apie naujus namus, nauja ramu gyvenima, net jo noriu.
Jis daug kartu mane nuvyle, nes visai neprisidejo kaip tetis, isgerineti daznai pradejo, Mane pulti, net yra trenkes i siena, smauges. Atleidau nes sake daugiau negers ir nepasikartos, bet kartojosi gerimas. Vel nuvyle ir jauciau jog kai jis namie jauciu itampa, kad geriau man vienai. Taip jauciuosi senokai Kai suzinojau neistikimybe gal net palengvrjo kad turiu priezasti iseiti. Nesuprantu saves. Ar as cia nemylejau jo? Ar tiesiog esu santuri extra situacijoj? Nes tokia esu siaip gyvenime. Praso atleisti, verkia isterijos vyksta, negali be manes, praso pasigaileti ir nori viska istaisyti. – man jo labai nuosirdziai gaila.
Nesuprantu saves ir savo savojautos, labai norejau paklausti kazko kas supranta kaip visa tai atrodo is sono. Nes pradedu save net kaltinti jog gal cia as kalta, gal del nejuntamos meiles jis ieskojo kitur jos, gal tikrai tureciai prisiimti atsakomybe ir atleisti nes ir as kalta del visko? Ar tiesiog stumti tokias mintis i sona, suprasti kad kiekvienas zmogus atsakingas tik uz save ir jei as esu nelaiminga tai turiu is situ santykiu iseiti. Bet tada kaip? Jis neleidzia to padaryti. Kokios laikytis taktikos kad iseit is to? Kaip man nuo saves ji atplesti? Labai prasau, jeigu galite, patarkite prasau
Į skaitytojos klausimą atsako psichologė, LAIMĖS DIETOS bendraautorė Monika Kuzminskaitė.
Sveika.
Nuoširdžiai jus užjaučiu, situacija tikrai nelengva ir niekaip nepavydėtina. Tai, kad esate labai rami, gali turėti dvi priežastis – arba savo sprendimus jau padarėte seniau, ir jūsų niekas nei stebina, nei liūdina (ypač galvojant apie tai, kad jums palengvėjo sužinojus apie neištikimybę). Kita vertus, žmonės taip reaguoja ir į stiprų stresą – jei patyrimas toks stiprus ir toks sukrečiantis, kad sąmonė negali jo apdoroti, tai jis laikinai yra „išjungiamas”. Panašiai, tiesą sakant, vyksta ir su fiziniu skausmu – labai stipraus sukrėtimo metu žmonės stipraus fizinio skausmo nebejaučia ir gali įveikti didžiulius uždavinius net būdami gan stipriai sužaloti. Tačiau suprasti jūsų sąlyginio jautrumo priežastis dabar gal ir nėra labai svarbu, nes ši ramybė jums padės priimti racionalesnį sprendimą. J
ūs pasakojate apie jau ilgokai besitęsiantį gyvenimą be šiltų, atvirų, palaikančių santykių – todėl tikimybė, jog kažkas labai stipriai pasikeis ateityje nėra labai didelė. Žinoma, ši situacija gali pasitarnauti kaip lūžio taškas jūsų vyro gyvenime – bet jūs to negalite nei paveikti, nei kontroliuoti, nei gauti bet kokių garantijų iš jo pusės (nes ir jis negali to garantuoti pats). Lygiai kaip jūs negalite „pasistengti” jo mylėti – todėl ir kaltės negalite dėl to jausti. Meilė paprastai nėra valingas sprendimas ar veiksmas, ji auga ir stiprėja ten, kur žmonės sutaria, gerbia vienas kitą (o ne smaugia ar rengia isterijas), be to ten, kur žmonės gyvena panašų gyvenimą, dalijasi panašiomis vertybėmis, turi bendrų interesų, veiklų, taip pat ten, kur žmonės gali prognozuoti vienas kito elgesį ir pasitiki vienas kitu. Vargu, ar galite iš savęs tikėtis pasitikėjimo ir ignoruoti savo patirtį – tai kaip tik atrodytų neadekvatu, vis tiek pasitikėti žmogumi ir mylėti jį po to, kai jis jus puola ir meluoja jums.
Jūs labai teisingai pastebit, kad laikas (per kurį jūsų mintys rikiuojasi link reikalingų sprendimų) tokioje situacijoje yra svarbus. Būtų gerai neskubinti svarbių sprendimų tam, kad galėtumėt nespaudžiama susidėlioti alternatyvas, jas įvertinti, ir priimti sprendimą. Emocinė įtampa čia nėra pagalbininkas, todėl tikrai nereikėtų spręsti tada, kai jus kažkas spaudžia ar verčia. Tačiau kai jau sprendimo gairės bus aiškios, geriau būtų jį aiškiai ir tvirtai komunikuoti. Ar tai bus kompromisas, ar ne – kitas klausimas. Čia nėra teisingų ar neteisingų sprendimų.
Tol, kol jis tinka jums – jis bus geras sprendimas. Sprendžiant tikrai vertėtų tartis su kitu žmogumi, kuris nėra suinteresuotas sprendimo baigtimi – su artimaisiais (ne vyru, žinoma), draugais, psichologu. Man atrodo, kad spaudimas, vertimas priimti vyrui palankų sprendimą nėra sąžiningas būdas tartis, o ir gyvenimas viename name yra „koja tarpduryje”, būdas sušvelninti situaciją ir sudaryti sąlygas įkalbinėti jus toliau. Tačiau čia jau tik spėlionės, neturint daugiau detalių apie situaciją. Bet kokiu atveju – aiškiausias, kokybiškiausias sprendimas gali būti užtikrintas tada, kai įvardijate visas alternatyvas ir pasveriate kiekvienos iš jų privalumus ir trūkumus, geriausiai raštu (nes vienu metu apie daug kriterijų galvoti dažniausiai neišeina). Laikykitės, nelikite viena, duokite sau laiko ir svarbiausia – neužmirškite visoje šioje sumaištyje pasirūpinti savimi.