Tikiu, kad šiandien žiūrėjai į veidrodį ir galbūt net savimi džiaugeisi (laikau pirštus sukryžiavus, kad gyrei save ir per petį patapšnojai – to labai reikia). Kiekvienas mūsų daug ką galėtume apie save papasakoti: talentus, patyrimus, gebėjimus, žinias. Bet yra dalykai, kurių mes pasirenkame nematyti. Dalykai, apie kuriuos nutylime net ir tuomet, kai būname tik su savimi. Ko Tu PASIRENKI nematyti ir nežinoti apie save? Kodėl Tau tai nemalonu, baugu, nepriimtina? Ką išgąsdintų žinojimas apie tą Tavo pusę? Kas už jos slepiasi? Skausmas, nusivylimas, saviplaka? Taip, galbūt dabar, jei paklausčiau, iš įpročio atsakytum „Man viskas gerai“. Ir matematiškai tikriausiai gerai būtų, jei tas gerai sudarytų 51 procentą Tavo gyvenimo. Bet tie 49 procentai tamsoje, vis tiek velkasi iš paskos, kaip gyvas šešėlis. Jei mes apie tai nekalbame, dar nereiškia, kad to dramblio nėra kambaryje. Ir vienintelis žmogus, kuris gali tą balioną susprogdinti, esi Tu. Ir tuomet Tu tapsi nenugalimas, neperveriamas, neįveikiamas ir nepalaužiamas. Išvilkus į dienos šviesą, visi tamsoje dideliais atrodę dalykai, susitraukia iki razinos. Ir, patikėk manimi, galiu pasakyti iš savo patirties, į galvą ateina tik vienas vienintelis suvokimas: kodėl aš to nepadariau anksčiau? Kodėl neįvardinau problemos? Juk ją galima išspręsti tik tuomet, kai ji yra.
Tad šiandien kviečiu būti su savimi atviru. Ne apie tai, kad „per daug dirbu“ ar „per daug valgau“, ar „per mažai laiko praleidžiu su vaikais, artimaisiais“.
Būti atviru su savimi gali reikšti ir „aš nebenoriu būti šiuose santykiuose. Taip, man smagu, bet ar tam turiu mokėti visą likusią kainą?“.
Būti atviru su savimi gali reikšti ir pripažinimą, kad jautiesi nesaugus: darbe, finansuose, namų aplinkoje.
Būti atviru su savimi – tai pripažinti, kad Tau vis dar sunku priimti tam tikras tiesas, netektis, žmones, patirtis, pasakyti sau, kad „nepaisant to, kaip puikiai tvarkausi, ir ką visiems sakau, man vis dar skauda dėl skyrybų, vaikystės traumų, nusivylimų“.
Būti atviru su savimi – tai būti pripažinti, kad vis dar ant savęs pyksti ar save baudi už nesėkmes ir, Tavo nuomone, netinkamus poelgius. Net ir pripažinti padarius klaidą reikia stiprybės bei atvirumo su savimi. Neigimas pasėkmių neištaisys.
Būti atviru su savimi – tai pripažinti, kad Tu ne dzin, kad Tau svarbu, ką kiti apie Tave galvoja, kad Tau svarbu, kaip Tu atrodai, kokį įspūdį palieki. Ir tai -.ne silpnumas. Tai noras būti mylimam ir gerbiamam. Ir Tame nėra nieko tuščio ar blogo.
Tavo atvirumas gali sutilpti ir į sakinį „Aš nežinau, kas aš esu“. „Aš nežinau, ko noriu, apie ką svajoju“. „Aš nežinau, kas patinka MAN, o ne mano žmogui ar tėvams“.
Svarbiausia – susėsti su savimi. Išgirsti save. Sukurti sau saugią, atvirą aplinką, kur Tu gali būti savimi su pačiu savimi ir nuo tos akimirkos stebėti, kaip magiškai ims keistis Tavo gyvenimas.
Apkabinu Tavo šviesą ir tamsą. Apkabinu Tavo vaivorykštes ir šešėlius. Esi nuostabus toks, koks esi. Saugok save, mylėk save ir gerbk kiekvieną savo ląstelę.
Myliu Tave. Ir nepamiršk – visi mes gimę būti laimingais.