— Aš norėčiau burgerio, — užvertusi meniu ištariau padavėjui ir pajutau, kokiu žvilgsniu į mane žvelgė Povilas.
— Kulvinskyte! Kaip aš Tavimi didžiuojuosi! — ištarė be mažiausios ironijos ir stipriai stipriai apkabino.
Ši scena gal ir atrodo niekuo neypatinga. Gal net kiek komiška. Bet mano santykis su maistu daug metų buvo liguistas ir sušiktas, tad pasakyti šiuos žodžius neskaičiuojant, nesveriant ir savęs negraužiant, man buvo didelis dalykas.
Pasirodo, kone du dešimtmečius aš turėjau valgymo sutrikimą, apie kurį net neįtariau. Konkrečios diagnozės man niekas nenustatė, bet, sakyčiau, tai buvo dietinis mąstymas, pabarstytas emociniais persivalgymais.
Kaip aš supratau, kad kažkas ne taip? Vieną vakarą, prieš beveik metus, kai mudviem su Povilu vakarieniaujant jis atsiduso: „Kaip Tau gerai: gali valgyti ką nori ir nestorėji!“. Many viskas, rodos, užvirė. Pirmąkart kūne pajutau TOKIĄ pykčio bangą.
„Kaip Tu drįsti, — galvojau. — Sakyti, kad aš valgau, kiek noriu?! Aš tikrai mieliau pusryčiams valgyčiau kruasanus ar spurgas nei žalią kokteilį. Norėčiau neskaičiuoti, kiek valandų nevalgysiu vien dėl to, kad sukirtau bliūdą spagečių, ar kiek papildomų minučių sportuosiu vien dėl to, kad vidurnaktį pasidariau sumuštinį“.
Būdama 15-os, priklausiau modelių agentūrai. Mano ūgis buvo 175 cm, svėriau 51 kilogramą (dabar sveriu 70 kilogramų ir sau labai patinku ). Bet man buvo pasakyta, kad tam, jog galėčiau kandidatuoti į konktraktą su didele kosmetikos kompanija, turiu per 14 dienų numesti dar 3 kilogramus. Kad nesu tobula. Dar trūksta iki to auksinio vidurio. Ir kad mano, tuo metu penkis kartus per savaitę tinklinį žaidžiantis kūnas yra per raumeningas, todėl negaliu sportuoti. Reikia tiesiog badauti. Kitaip tos „sriubos“, kuri verdama iš salierų, dietos, negalėjau pavadinti. Dvi savaites kankinausi. Nieko nevalgiau, atsigulusi ridenausi nuo kalvos tam, kad suploninčiau klubus… buvo silpna ir pikta, kol galiausiai, pasiekus reikiamą svorį, man buvo pasakyta, jog „man pasuks po metų, nes 15-ka yra rizikingas amžius, nes dėl brendimo mergaitės išpampsta“.
Grįžusi iš Vilniaus, suvalgiau stiklainį uogienės ir mamai pasakiau, kad geriau būsiu graži teisininkė (tai, kad tapsiu žurnaliste, man dar buvo nežinoma ) negu dirbsiu modeliu. Jaučiausi nugalėtoja. Bet tuomet net įtarti negalėjau, kokį šešėlį manyje paliko ta supista (taip, nežadu šio žodžio išimti) modelių agentūrą ir kompleksus bei ligas tobuloms mergaitėms varančios bobelės.
Taigi, nuo tos dienos, kai mečiau modeliavimą, nebuvo nė vienos nesuskaičiuotos kalorijos. Ir tas suvokimas atėjo būtent tą vakarą, kai Povilas pasidžiaugė mano puikiomis formomis ir genais, padedančiais išlaikyti gražų kūną.
Tiesa, tąpat vakarą, nieko nematančiu žvilgsniu scrollindama Instagramą, užtikau iliustraciją apie dietinį mąstymą. Jos esmė, kad kai dietinį mąstymą turintis žmogus užsimano ledų, jis pasidaro žalią kokteilį arba jogurto su uogomis… ir po valandos, neiškentęs, vis tiek suvalgo ledų — taip jis suvartoja dvigubai daugiau kalorijų negu būtų suvartojęs tuo atveju, jei iškart būtų valgęs tai, ko norėjo. Ledų. Ir dar neturėtų savigraužos dėl persirijimo.
Aš dariau tą patį. Noriu sumuštinio? Valgau ryžių traputį su sūriu. Noriu picos? Verduosi lęšių makaronus su naminiu pomidorų padažu. Noriu pyragėlio? Valgau bananą su šaukštu riešutų sviesto. O tuomet nuvažiuoju į parduotuvę, nusiperku dvi bagetes ir visas jas suvalgau tiesiog automobilyje. Na, gal nesuvalgau. Greičiau suryju. Tada važiuoju išsiurbti mašinos, kad niekas nepamatytų trupinių. Tada likusią dieną geriu pu-erch arbatą, kuri padeda gerinti medžiagų apykaitą. Ir vėl viskas iš naujo.
Žinote, kame buvo didžiausias liūdnumas? Kad šitiek laiko sau melavau. Aš taip gyvenau tokį ilgą laiką ir toks mąstymas, skaičiavimas, graužimąsis man buvo tapę tokia realybe, kad aš to net nekvestionavau. Kai apie visa tai papasakojau Povilui, jis klausėsi susiėmęs delnu už burnos. Mes dešimt metų kartu, ir jis net neįtarė, kiek laikrodukų ir svarstyklėlių nuolat dirbo mano pakaušyje.
Nesakau, kad dabar esu įvaldžiusi intuityvų valgymą ir nebeturiu su jaukumo, saugumo poreikiu susijusių valgymų. Manau, to išvengti neįmanoma. Juk pirmas mūsų gyvenimo stresas yra alkis, o pirma ramybė – karštas pienas. Šito ryšio neištrinsi. Ir nereikia. Man iki šiol kefyras ir keptos bulvės yra namai. Kaip ir bulviniai blynai. Silkė marškinėliuose. Skryliai su spirgų padažu.
Aš pamažu gyju ir kuriu naują, savo ryšį su maistu ir kūnu.
— Dabar sau leidžiu viską. Tiksliau, tas žodis „leidžiu“ net neteisingas. Aš stengiuosi klausytis savo norų ir kūno poreikių. Ir, tiesą pasakius, kai žinau, kad GALIU valgyti bet ką, bet ko valgyti nebesinori. Ši mantra, beje, labai faina ir daug kam iš mano draugų padėjo atsisakyti kasdienio išgėrimo: „Aš galiu kasdien išgerti butelį alaus, bet renkuosi to nedaryti.“
— Dažniau savęs paklausiu, ar noriu valgyti dėl to, kad esu alkana, ar dėl to, kad man liūdna ir nuobodu. Ir gal galiu save pralinksminti skambučiu draugei, serialu ar karšta vonia?
— Garsiai sau ir vaikui primenu, kad nėra blogų ir gerų maistų. Tu nesi geresnis ar blogesnis dėl to, kad kažką valgai ar kažko vengi. Viskas yra apie kiekius ir įvairovę. Beje, apie tai, kaip auginu Lunos santykį su maistu ir kūnu, parašysiu atskirą tekstą
— Savęs nelepinu ledais ir nebaudžiu salotomis. Maisto neberišu prie jokių pasėkmių ar apdovanojimų. Valgau tai, ko norisi.
— Dėkoju savo kūnui. Nepykstu ant jo už tai, kad priaugo svorio. Žinau, kad tokia, kokia esu šiandien, daugiau nebebūsiu. Gal būsiu pilnesnė, gal lieknesnė, bet tokia pat — niekada. Nes mano ląstelės keičiasi ir aš bręstu. Esu dėkinga savo kūnui už tai, kad galiu judėti, liesti, dirbti, rašyti. Tilpti į džinsus nėra jo pirminė paskirtis.
— Mokausi atsimokyti jausti kaltę už tai, kad valgau maistą, kurį tiesiog mėgstu. Šita gyvenimo pamoka yra šūdo krūva. Aš neturiu jaustis kalta dėl to, kad valgydama jaučiu malonumą.
— Nustojau sau meluoti, kad lęšių makaronai yra tokie patys skanūs kaip itališka pasta. Ar užšaldytas arbūzas yra ledai. Nėra. Jeigu norite juos valgyti, labai puiku. Bet nebandykim savęs įtikinti, kad tai vienas ir tas pats. Ir jeigu gali iškepti picą iš kalafijoro, dar nereiškia, kad tai ir turi padaryti.
— Nepamirštu, sustabdyti nuo savigraužos, jei valgydama salotas, galvoju apieCrème Brûlée, kurį valgysiu po to. Aš neturiu priklausomybės nuo cukraus. Aš esu žmogus.
— Žinau, kad sportuoju tam, jog būčiau sveika, stipri ir netapčiau priklausoma nuo kitų dėl savo negebėjimų. Grožis ir formos yra tik papildoma pasekmė.
— Primenu sau, kad jei noriu, kad mano mintys ir jausmai būtų čia ir dabar, su šeima, turiu pamaitinti savo kūną. Visomis prasmėmis.
Kelionė į meilę savo kūnui, į sveiką santykį su maistu nėra lengva. Suklūpimų yra ir bus daug. Bet pradėti verta. Visų pirma — nuo atviro pokalbio su savimi. Prie pilnos lėkštės. Ar galite ją suvalgyti savęs neėsdami, neskaičiuodami, nesilygindami suvalgėte daugiau ar mažiau nei kiti? Po mažą žingsniuką, po nedidelį šaukštelį. Gerai jaustis pavalgius įmanoma.