Daug visuotinai žmonių demonstruojamų ir priimtų kaip elgesio norma niuansų man yra svetimi ir nepažįstami iš asmeninės patirties. Suprasti juos esu bandžiusi, o kai kuriuos tebebandau iki šiol.
Pavyzdžiui, kiek save atsimenu, neturėjau noro apsikrauti toksiškais santykiais, o po to iš jų narpliotis. Jei su manim kažkas bendrauja ar elgiasi nesąžiningai, ne lygiavertiškame santykyje ir be jokios priežasties, tokį žmogų braukiu iš savo draugų sąrašo ir nebegalvoju apie tai. Arba jeigu negaliu nutraukti bendravimo, aiškiai išsakau savo nepritarimą, nepasitenkinimą ir pareikalauju bendrauti normaliau.
Imtis nagrinėti kitų žmonių man neišsprendžiamas emocines problemas ir likti jomis apsikrovusi? Čia juk tiesus kelias į emocinį skurdą.
Kitas klausimas – ar mano pažįstamos moterys taip pat moka neapsikrauti tokiais gyvybę sunkiančiais emocijų siurbikais? Dažniausiai ne, nes yra užaugintos būti mandagiom, užjaučiančiom ir suprantančiom (net didžiausius siaubūnus. Tokie neretai pas kai kurias gyvendavo šeimos narių pavidalu).
Moters, kaip vyro gelbėtojos, gerintojos ir dvasinės gydytojos vaidmuo romantiškame santykyje man iki šiol rodosi kosminis nesusipratimas ir didelis išėjimas į minusą moterų gyvenimo sąskaitoje. Pasiimu savo įsigilinimo monoklį ir bandau šiame reiškinyje atrasti logikos užuomazgas.
Toks vyras santykių pradžioje dažnai vadinamas blogiuku arba kaip tik tokiu, kuris demonstruoja nesvietiškai lipšnų, meilų, „nebegaliu-be-tavęs-nė-dienos“ požiūrį. Nors turėtų būti vadinamas tiesiog blogiečiu arba nesaugiai prisirišančiu, nes juk emociškai ir fiziškai vien sunkia ir išnaudoja savo partnerę. Paskui, santykiams įsibėgėjus ir perėjus į vedybinį gyvenimą, iš tokio vyro pusės neretai būna kertami saitai su buvusiais draugais arba neįdedant pakankamai pastangų jas išlaikyti. Nebelieka socialinių kontaktų ir veiklos už darbo ir namų ribų, emociškai atsitveriama tik namams. O visa įmanoma emocinė našta, reikalingas palaikymas, supratimas, paskatinimas, kurie iki tol galėjo būti gaunami iš keliolikos skirtingų žmonių, sukraunami ant savo moters pečių. Kuri tuo metu lygiai tokį pat palaikymą dar teikia vaikams, gyvūnams, neretai ir slaugomiems tėvams ar siblingams.
Kas nutinka ilgainiui nusistovėjus dinamikai, kai vienas iš partnerių apsiima didesnę dalį emocinio darbo ir palaikymo namuose? Psichologai sako, kad gali išsivystyti tėvo/vaiko ryšys. Kai poroje vienas vis reikalauja priežiūros, priima nesavarankiško, silpnesnio vaidmenį, o kitas yra įpareigotas nuolat tą priežiūrą teikti, organizuoti buitį ir užtikrinti laimingą gyvenimą, tarpusavio intymumui, seksualinei traukai galima parašyti atsisveikinimo laišką. Fone dar įsivaizduokite nuolatinius kivirčus dėl tų pačių dalykų, kurie niekada nesibaigia argumentuotai ir taip, kad abi pusės liktų patenkintos.
Kaip ištrūkti iš šios žalingos tarpusavio dinamikos? Pirmas žingsnis – abiems prisiimti pilną atsakomybę už save, savo gyvenimą, malonumą ir veiksmus. Tuomet aiškiai vienas kitam išsakyti savo poreikius: ko norisi daugiau ir ko jaučiat, kad iki šiol negaunat vienas iš kito arba atvirkščiai – gal duodat per daug ir nuo to atsirado lėtinis nuoskaudos jausmas. Blogų temų ir klausimų čia nėra, nes tai jūsų gyvenimas, o jis visada patiems turėtų būti numero uno. Galite net susitarti, kaip nuo šiol keičiate savaitgalių arba darbo dienų rytų eigą ir kad nebereikėtų daugiau zirzti, pasidaryti pasidalintų emocinių užduočių sąrašą per savaitę. Turėkite mintyje, kad kompromisų tikrai gali prireikti. Kartais ir porų terapijos. O kartais galutinė ir abiems naudingiausia išvada gali būti skyrybos. Ypač jei santykių pamatas nuo pradžių nebuvo statomas ant abiems vienodo pagrindo (kontroliavimas, fizinis ar emocinis smurtas, manipuliavimas iš kurio nors pusės).
Ar vis dar disnėjiška idėja ieškoti meilės bučiuojant varles ir pabaisas atrodo gera? O gal geriau ją atrasti bučiuojant gražuolius, išpuoselėta veido oda, švelniomis, nesudiržusiomis, lūpų balzamą pažįstančiomis lūpomis, kvepiančia sveika burna ir mylinčiu, be tos keistos maniakiškos įtampos, žvilgsniu?