Manęs niekas nebedžiugina. Nei darbas, nei santykiai. Vaikštau į pasimatymus, bet man visi bernai vienodi. Vimdo nuo jų vienodumo. Jau geriau serialus žiūrėčiau savaitėmis. Nenoriu nei sportuoti, užkniso net maistas – tiek jo visokio per karantiną prisisakiau, kad net į jį nebegaliu žiūrėti. Ar man – depresija? Ar yra kažkokia praktika, kurią esate bandę kažkaip gyvenimo džiaugsmui susigrąžinti? Nes vieną dieną noriu viską mesti ir išvažiuoti, o kitą dieną noriu būti bomže ir gerti pigų alų ant suolo paromis, paskui lyg ir pagerėja, ir kai tėvams ar draugams bandau guostis, visada gaunu: „ką čia išsipisinėji, juk Afrikoj žmonės neturi ką valgyti, o Tu prisigalvoji lygioj vietoj bėdų, esi pavalgius, sveika, ko dar nori“. Pasidaro gėda prieš save, kad esu tokia nepatenkinta, ir kuriam laikui užsimirštu. Bet ta beprasmybė, kuri mane, rodos, yra permirkusi, užknisa. Niekur nematau prasmės. Niekur.
———————————————————–
Į skaitytojos laišką atsako LAIMĖS DIETOS bendraautorė, „Šaukštas proto“ kūrėja, psichologė Monika Kuzminskaitė.
Sveika. Prasmės klausimai yra didžiuliai ir tikrai sunkiai atsakomi, todėl mažiausia, nuo ko galima pradėti – tai pasakyti, kad dauguma žmonių šiuos klausimus sprendžia visą gyvenimą ir tik labai mažai kas į juos atsako trumpai, aiškiai, ir dar taip, kad kiti galėtų tuo pasinaudoti. Ir čia pavyzdžių galime ieškoti šimtais ir, ko gero, tūkstančiais metų atgal. Kažkoks tiesos grūdas jūsų minimoje reakcijoje apie Afriką yra – kai situacijoje kyla išgyvenimo, išlikimo klausimai, prasmės klausimai paprastai pasitraukia į šoną, lieka tik tikslas išgyventi. Bet tai greičiau savisaugos instinkto balsas, o ne prasmės formuluotė. Panašias struktūras esame mokomi naudoti – pavyzdžiui sakome „kai baigsiu mokyklą”, „kai ateis vasara”, „kai ištekėsiu”, „kai man pakels atlyginimą”, „kai uždirbsiu milijoną” – ir tam „kai” priskiriame daug magiškų galių ištaisyti visas dabartines gyvenimo bėdas. Dažnai tam „kai” priklijuojame ir prasmės pavadinimą. Bet man atrodo, kad tikslas ir prasmė yra kiek skirtingi dalykai. Tikslas yra taškas laike, link kurio einame. Prasmė yra turinys, tai ką pakeliui gauname. Jei kelionė link tikslo mūsų nieko nemoko, niekuo nepripildo, nieko neįdeda į kišenę, nepakeičia pasaulio vaizdo – tada ji lyg ir gaunasi beprasmė. Ir pildo būtent kelionė, ne tikslo pasiekimo akimirka. Gal todėl taip dažnai nusiviliam įvairiais tikslais, nes taip skubėjom, kad pakeliui nespėjom pasiimti nieko. Aš norėčiau jūsų paklausti, kiek jūsų tokio nerimo virsta kokiu nors veiksmu? Kiek bandote daryti ką nors kitaip, kad jūsų gyvenimas pasikeistų? Šiame taške turbūt galime sutarti, kad naujas patiekalas nebus pakankamai priežastis gyvenimui nušvisti. Tačiau suprasti, kas jums asmeniškai yra panašu į prasmę, vertėtų pradėti žvalgantis į tai, ką kiti žmonės vadina prasminga veikla, ir paklausyti savo vidinio dialogo – ar sakote „pfff”, ar sakote „o kaip aš norėčiau vieną dieną daryti tą patį”. Kurį laiką tiesiog stebėkite ir kaupkite. Čia nėra nei teisingo, nei vieno atsakymo. Kaskart klauskite – „kodėl jis/ji taip daro? Kokią prasmę tame mato?”. Jums svarbu pajusti, kas jums viduje uždega vidinę kibirkštį, kai matote visą įvairovę kitokių veiklų. Nors tai vidinis atsakymas, esama nuotaika ir nuostatos gali neleisti tiesiog pažvelgti į save ir šį atsakymą pamatyti iš vdaus. Galiausiai, prasmingų veiklų įvairovė labai didelė, ir tikrai ne visos jos bus jums asmeniškai svarbios – tam žmonės keliauja, mokosi, kasa griovius, leidžia raketas, augina vaikus, sėja morkas, rašo eilėraščius, šluosto dulkes ir voratinklius, piešia, kalbasi… Neturiu tikslo nei įvardinti svarbiausių (nes tokių nėra), nei pasakyti, kad jų daugiau nėra – tik paskatinti pamatyti, kad jų yra be galo daug. O tada reikia veikti, nes prasminga kelionė dažniau reiškia imti veikti. Pažiūrėkite serialus savaitėmis. Imkite ir išvažiuokite, gal ne viską metusi – o gal ir tik su kortele kišenėje. Pasėdėkite su pigiu alumi ant suolo. Paklauskite savęs, ko iš tokių pokyčių galite išmokti. O gal tai labiau svajonė pabėgti, išvengti tos tuštumos, kurios nerandate kuo užpildyti? Čia svarbu nepamiršti, kad kol svajojate apie pabėgimą, tol toje jūsų dėmesio lauko vietoje nevyksta galvojimas apie tai, kas jus galėtų užpildyti, nevyksta kitų žmonių stebėjimas ir jų patirčių lyginimas su savo pačios norais. Pabėgimas tiesiog paprastai neužpildo tuštumos, spėju, tai suprasite jau po pirmo pusvalandžio su alumi ant suolo. Jei ieškote poilsio – tai vienas iš būdų, gal ne pats geriausias, bet būdas. Tačiau jei ieškote turinio, tada dar didesnė tuštuma jo nesukurs. Pabėgimas negarantuoja palaimingos užmaršties, tai tik dar vienas „kai”. Ir čia, matyt, negaliu nudžiuginti „trimis paprastais žingsniais gyvenimo džiaugsmui susigrąžinti” – tačiau galiu patvirtinti, kad nustojus laukti kol džiaugsmas jus ištiks, o pradėjus jo ieškoti, šis klausimas paprastai prigęsta, jau pati kelionė stebint, ieškant, bandant, keičiant tampa pakankamai prasminga veikla. Ką bandyti – niekas irgi negali jums atsakyti. Bandykite tai, kas jums ateina į galvą, kas patinka stebint kitus žmones, remkitės pakeliui sukaupta patirtimi. Suprantu, kad gilesniame liūdesyje ne ir vienas žingsnis gali atrodyti „o kam” – bet tiesą sakant, jau šis laiškas yra pirmas žingsnis. Ženkite antrą. Pradėkite stebėti ir vertinti. Kas patinka – būtinai išbandykite. Sulig kiekvienu žingsniu artėsite link vis prasmingesnės veiklos. Ar pasieksite kokį nors tikslą – nežino niekas, bet, man atrodo, kad tai ir nėra svarbu, svarbu tai, kas vyksta kelionės metu. Žinoma, kad atrasite visko, bet užtat atsisveikinsite su tamsiu viską siurbiančiu tuštumos jausmu.
Dėl asmeninių psichologės Monikos konsultacijų rašykite jai tiesiai ir šviesiai (Arba tamsiai. Tinka visaip.) – susisiekti galite per Facebook puslapį Šaukštas Proto. Konsultacijos vykdomos jums patogiu laiku, Skype, Facebook platformose.