Sekti karo Ukrainos naujienas — kiekvieno atsakingo piliečio ir šiaip žmogaus, kuriam svarbu būti informuotam, kasdienybė. Tačiau, kur yra riba, kai informacija nebe gelbsti, o žaloja?
Šį klausimą visų pirma uždaviau sau, kai, pasidalinusi plačiai po socialinius tinklus nuaidėjusiu paskyros @teisininkai tekstu „Kas nutinka moterims karo metu“, apsivėmiau.
Taip, nė kiek neperdedu. Kadangi tekstas detalus, o mano fantazija laki, netrukau įsivaizduoti, kas galėtų nutikti mano dukrai. Iki detalių. Tris dienas negalėjau valgyti, miegoti ir net atsipalaidavusi apkabinti savo vyro.
Po to apie šią patirtį pasikalbėjau su savo psichologe Karolina Gurskiene. Ir ji mane patikino, kad šis tekstas, kad ir su kokiais gerais ir šviesiais ketinimais bei noru informuoti ruoštas, buvo klaida. Nes mes suprantame, kodėl turime padėti Ukrainai, net ir be psichiką žalojančios informacijos. Vaizdai su kruvinais vaikais, su sužalotomis moterimis, į duobę metamais kareivių kūnais sukrečia, bet jie tiesiogiai nepadeda. Jie tik didina įtampą, nerimą, neviltį ir baimę, kuri persiduoda mūsų aplinkai.
Šiuo metu kiekvieno mūsų galvoje yra 18 scenarijų: bėgimo, likimo, gynybos, ateities planų, gelbėjimosi, pinigų kaupimo, maisto atsargų dėliojimo… mūsų nervų sistemoje ir galvoje vienu metu atidaryta 56 naršymo langai, kūnas ir psichika veikia keliais režimais. Ir tai yra nežmoniška apkrova.
Pasak Karolinos, žmogus tokioje įtampoje, kokioje dabar gyvename mes, be padarinių sveikatai gali išbūti mėnesį. Po trijų mėnesių smegenyse įvyksta negrįžtami pakitimai. Karolina ir jos kolegos baiminasi, kad net ir neįvykus karui, mūsų sielos bus sužalotos: po kurio laiko prabus „miegantys“ šizofrenikai, padaugės bipolinio sutrikimo, psichozės, neurozės, depresijos atvejų.
Kaip to išvengti ir padėti sau?
— Visų pirma — būti su savimi sąžiningu. Įvertinti savo jautrumą ir psichinę sveikatą bei paklausti savęs: kur yra mano ribos? Kiek žinių yra per daug žinių man?
— Griežtai apsibrėžti ir riboti laiką socialiniuose tinkluose, nes besaikis scrollinimas gali kūną įvesti į panikos būseną. Pasirinkite konkrečius šaltinius, kurių informacija nėra perteklinė ir nežaidžia žaidimo „o kas būtų, jeigu būtų?“. Seku politologą Liną Kojalą, Krašto apsaugos ministrą Arvydą Anušauską, Lietuvos kariuomenės profilius.
— Su karu susijusių vaizdų venkite prie vaikų. Pavyzdžiui, rugsėjo 11-osios įvykių rodymas per TV vaikams sudarė įspūdį, kad terorizmo aktas kartojasi ir kartojasi.
— Pandemija ir karantinas mus pamokė įvairių būdų atsipalaiduoti: laikas gamtoje, pokalbiai su mylimais, intensyvus sportas, knygų skaitymas, naujos veiklos, gaminimas. Prisiminkite geriausias praktikas. Plius darbas ir konkreti veikla mus stresuoja žymiai mažiau nei informacija. Pasak Karolinos, vykimas į pasienį su savo virta karšta sriuba karo pabėgeliams sukels žymiai mažiau negatyvių veiksmų ar liūdesio nei nuotraukų spaudoje žiūrėjimas. Tad atsiribojimą nuo informacijos galima tiesiogiai derinti su pagalba.
— Atsirinkite informaciją, kurion lendate giliau ar kuria dalijatės. Su kiekvienu postu konkrečiai savęs paklauskite: ar jis praktiškas, o gal jis tiesiog veikia mano jausmus, mane gąsdina ir neramina? Dalinkitės informacija, kuri gali padėti: apgyvendinimas, pagalba, darbo skelbimai. Nežalokite savęs smurtine informacija, nes palūžęs jūs nepadėsite niekam. + ta pati informacija apie prievartavimus ar smurtą prieš moteris taip paveikia mamas, kad jos tampa paranojiškos ir ateityje dukras elementariai gali uždaryti namuose ir bet kokia laisvė, šokiai ar draugai bus pamiršti.
— Dar Žurnalistikos institute buvome mokomi, kad galima informuoti keliais būdais. Galime parašyti, kad kaime nužudyta močiutė, o galime parašyti, kad ji buvo nužudyta pasmaugiant laidu ir kankinta įkaitintomis žnyplėmis 6 valandas. Abiem atvejais informuojame. Tik vienu giliau manipuliuojame, gąsdiname, paliekame šleikštulį ir uždegame fantaziją į smurtą linkusiems žmonėms. Tad čia yra pavyzdys, kaip reiktų pateikti naujienas. Ir kaip patiems atsirinkti iki kokių detalių pateiktas žinias vartoti.
— Dėmesį nuo „aš“, „man“ ir „manęs“ labai gerai nukreipia bendravimas. Galite susisiekti su nuo karo nukentėjusiais žmonėmis, parašyti padrąsinantį žodį ar žinutę, pasiūlyti petį išsiverkti ar ausį išsikalbėti.
— Išlikite sąmoningi ir pasistenkite atjungti smegenis nuo katastrofinio mąstymo. Kaip jau minėjau, visi „o kas būtų, jeigu būtų“, gali išvesti iš proto, nes tikimybių teorija tokių dalykų negali apskaičiuoti. Čia belieka pasitikėti mūsų karinėmis institucijomis ir didelę patirtį turinčiais specialistais.
— Atsiribokite nuo baksnojimo pirštais. Turiu omenyje, kaimynų/kolegų/draugų kaltinimo, kad jie per mažai aukoja/daro/yra įsitraukę. Kiekvienas mūsų renkasi tai, kas jiems geriausia. Mes nežinome ir žinoti negalime, kas vyksta kiekvieno galvoje. Esame atsakingi tik už savo veiksmus. Į juos ir susitelkime. Junkimės, ne skaldykime. Ieškokime šviesos.
— Rūpinkitės savimi. Gražiai atrodydami nieko neįžeisite. Jei nusidažėte plaukus, nereiškia, kad esate nejautrios Ukrainos bunkeriuose besislepiančioms moterims. Jei šiandien pasilepinote, negraužkite savęs, kad kažkas kažkur alkanas. Tai niekaip nepadeda karą išgyvenantiems žmonėms.
— Darykite tai, kas jus ramina: mokykitės šaudyti, mokykitės pirmos pagalbos, žiūrėkite video, kaip užvesti tanką ar padaryti Molotovo kokteilį. To tikriausiai neprireiks, bet bet koks naujas įgūdis yra smagu.
— Mano asmeninis planas sau: du scenarijai. Su Povilu aptarėme, kur mudvi su Luna vyktume karo atveju (vyras liktų ginti tėvynės), pasidomėjome, kur galėtume apsistoti, susitvarkėme finansus, dokumentus, įgaliojimus, turime daiktų, kuriuos pasiimtume sąrašą. Kai tą planą pasiruošėme, juo nebegyvenu. Jį ramiai padėjau į šoną pamiršau, ir gyvename toliau. Gyvename SĖKMĖS ir TAIKOS planu: ruošiame atidaryti knygyną, spausdiname dvi naujas Semčiukų knygas su ryto ir vakaro ritualais. Dirbame tam, kad padėtume Lietuvai ir galėtume padėti Ukrainai.
— Nesmerkite. Jeigu žmogus bijo karo, gal ir gerai, kad jis pabėgo į užsienį — tik trukdytų. Nes dabartinėje situacijoje, pasak Karolinos, mūsų visų tikslas vienas: gyventi kaip įmanoma normalesnį gyvenimą (psichinės sveikatos vardan) ir suvokti, kad jei negali niekuo padėti, tai bent pats nebūk našta: negąsdink, nesiskųsk, nebambėk ir nesėk panikos.