Klausk psichologo: kaip padėti prislėgtam žmogui?

Sveika. Liūdna jūsų istorija, bet, deja, dažna. Mamos nenoras imtis reikšmingos pagalbos sau greičiausiai yra dalis jos ilgalaikio nuovargio ir iš to kylančio liūdesio, gali neprisidėti ir seniau gan paplitusi nuostata, kad vizitas pas psichologą yra lyg kažkokia bausmė, lyg pripažinimas, kad dabar jau iš tiesų blogai. Tuo metu kažkaip užsimirštama, kad šiaip jau psichologas padeda… Tačiau jūsų taktika tikrai labai gera – ten, kur mamai sunku atrasti ar įžiebti norą užsiimti kažkuo, kas galiausiai pagerins savijautą, jūs jai padedate žengti pirmą žingsnį. Jei rastumėt kitų panašių veiklų – tarkim, gal jai patikdavo megzti, tada galėtumėt padovanoti švelnių siūlų ir naujus virbalus – tai būtinai tokiomis galimybėmis irgi pasinaudokite. DAžnai gerai veikia vaikščiojimas, kitokia lengva mankšta, šviesi aplinka, prasming veikla. Taip pat būtų gerai kalbantis su ja, kalbėti ir stengtis temas išlaikyti apie tai, kas jos dienoje buvo šviesaus ir gero, ką pamatė, kur lankėsi, ką paragavo, su kuo susitiko. Depresiškai nuotaikai būdingas neadekvačiai didelis dėmesys viskam, kas yra tamsu ir neigiama, ir žmogus gyvena užburtame rate – liūdna, nes viskas blogai, o viskas blogas, nes liūdna. Todėl bet koks „truktelėjimas” į tas temas, kurios pačios galvoje nesilanko, bet yra jūsų užduoti klausimai ar pasidalinti pasakojimai, bus naudingi. Na, ir galiausiai noriu paprašyti pagalvoti ir apie tai, kad jūsų mamos nuotaika yra visų pirma jos reikalas. Žinoma, padėti yra labai geraširdiška, kilnu, tai tikra meilės išraiška, bet visko už mamą nepadarysite. Jei ji nenori, kad jos savijauta pagerėtų – vargu ar iš savo pusės galėsite padaryti tiek, kad nuotaika reikšmingai pasikeistų. Nekelkite sau nerealių uždavinių. Suprantu, kad tiesiog būti šalia liūdinčio žmogaus yra labai sunku, ir visada norisi kažką pakeisti, kad ir jums dėl to nebūtų sunku, bet tai ne visada yra geriausia pagalba. Visai tiktų mamos pačios paklausti – ar ji nori, kad nūtų geriau, gal ji numano, kaip tas „geriau” galėtų atrodyti, ką ji pati yra pasiryžusi išbandyti, o gal ir išbandė, kas jai atrodo, kad galėtų veikti? Jei ne – tada vertėtų pasitarti su savimi ir vis tik gerbti jos norą. Turbūt taip pat nenorėtumėt, kad jūsų mama jums sakytų jūsų laukiamus žodžius apie tai, kad jai geriau tik todėl, kad jūsų nenuviltų? Linkiu jums kantrybės, ramybės, ir šviesos jūsų mamai.