Anądien ploviau Lunai braškes, o nuplovusi nupjaudinėjau jų užpakalius — tą kietąją dalį, prie kurios tvirtinasi lapelis. Be jo braškė skanesnė. Užpakalius, kol pilnėjo dailučių braškių lėkštė, čia ir dabar, kimšau pati. Ir šypsojaus sau į ūsą, kad būtent tai yra motinystė — užpakalių valgymas.
Kai laukiausi Lunos, net neįtariau, kad jausmas būti mama nieko bendro su nėštumu neturi. Pastarasis man reiškė vėmimą, skausmus, bejėgiškumą ir nežinią. Nuoširdžiai nesupratau tų, kurios man kartojo: galėčiau lauktis ir lauktis. Čia tas pats, kas mėgautis pyragu, pašautu orkaitėje. Bet tapimas mama, nesvarbu, ar vaiką pagimdei, ar įsivaikinai, pasidalijimas į du, yra kažkas, ką žodžiais nusakyti sunku. Taip, įprastai naudojame žodį meilė, bet ši meilė kiek kitokia — ši meilės spalva rezervuota grynai vaiko ir mamos santykiui. Ir aš labai dėkinga, jog jau daugiau nei šešerius metus šią spalvą turiu savo gyvenimo paletėje.
Taigi, ką man reiškia buvimas mama?
Pamenu, kai laukiausi Lunos, su Povilu sutarėme, kad nespausime savęs į buvimą tobulais tėvais: vis tiek kažkur susiknisime. Vis tiek ji turės dėl ko mums prikišti. Kaip kad vienas škotų komikas ant scenos prikišinėja tėvams, jog buvo taip mylimas, kad gyvenime neturi dramos ir traumų, iš kurių, kaip tikras menininkas, galėtų semtis kūrybinių idėjų.
Taip, tikėjausi, kad savo vaiką daug ko išmokysiu. Bet ir kartu savo pažiūromis neribosiu jos ir netrukdysiu pačiai susikurti pasaulio vaizdo. Ko nesitikėjau tai kad tiek mokysiuos iš jos, kad noras ją pažinti ir atpažinti bei puoselėti jos didžiausias stiprybes taps savotiška azarto forma. Nesitikėjau, kad besąlyginė meilė, į kurią kartais kreivai pažiūrėdavo kitaip auklėti žmonės, dukros ne išlepins, o sustiprins, įgalins ir leis tarpti pasitikėjimui savimi ir meilei kitam.
Tapdama mama negalvojau, kad pati, dukros dėka, tapsiu bebaimė, tigrė. Kad žinodama, jog jai esu pavyzdys, eisiu ištiesta nugara per žarijas, kurias anksčiau apeidavau ratu. Nežinojau, kad mano rankose atsiras amžini nematomi palaikymo komandos šokėjos bumbulai, o aš jai skanduosiu kiekviename žingsnyje. Kartais tyliai, kartais — per visą mokyklos kiemą. Luna man padovanojo šansą tapti dar geresniu, dar labiau mylinčiu, atjaučiančiu, priimančiu žmogumi vien tam, kad ji norėtų tokia būti.
Tapdama mama, nežinojau, kad kito žmogaus skausmas ir džiaugsmas tau gali reikšti daug daugiau nei taviškis. Ir kad taip beatodairiškai galiu su ja nerti į visas išbandymų duobes ar kalti kopėčias tam, kad ji pasiektų žvaigždes.
Vakar ėjom abi pasivaikščioti. Ji čiauškėjo laikydama mano ranką ir aš pirmąkart pajutau save jos delne. Save tokią didelę ir tokią mažą kartu. Žingsniavom ir galvojau apie tą susikibusių rankų antropologiją, apie beždžiones, savo perus vedančias per džiunglių paklotę. Apie milijonus rankų, kurios dabar laikosi viena į kitą: užaugusios tėvų delnuose, vėliau jos išsitiesia mylimiems ir savam delne spaudžia į nelaimę pakliuvusius ar artumo trokštančius.
Tapdama mama, nemaniau, kad manyje vienu metu gali gyventi tiek stiprių jausmų: džiaugsmas, atsakomybė, visiškas atsidavimas. Kad būsiu laiminga bemiegių naktų, vaikiško juoko, sliekų ant virtuvės stalo, išpieštų sienų, nubrozdintų kelių ir bedančių šypsenų mišrainėje. Kad pamiršiu, kokia pavargusi, suirzusi esu ir kaip noriu būti palikta viena, o po akimirkos ašarotom akim klausysiu jos planų ir jausiuosi begalinį dėkingumą, kad ji šalia. Negalvojau, kad būsiu laiminga stebėdama kaip vienas, šiek tiek svyruojantis žmogus, savo uogiene išteptuose pirštuose nešis mano širdį.
Tapdama mama, net nenutuokiau, kad mano vaikas man padovanos neįtikėtiną privilegiją antrąkart išgyventi šį gyvenimą, atrasti jį iš naujo, pamatyti visus jame slypinčius stebuklus ir galimybes. Kad pati gausiu progą save pamatyti iš daugybės pačių įvairiausių pusių: ir kaip anklodę, kuria užsiklojama, po kuria slepiamąsi, iš kurios pasigaminami namai… ir kaip batutą, ant kurio iššokinėjamos visos emocijos, ir kurie parodo, kad pasaulis neturi ribų ar lubų.
Buvimas mama mane kaip niekas kitas išmokė kalbėtis ir klausytis. Suprasti, kad tikriausiai nebus tos dienos, kai viskas visiems bus aišku ir lengva. Išmokau kiekvieną dieną priimti kaip nuotykį ir kasdien pasimelsti, jog mano vaikas išgyventų mano silpnumo akimirkas ir būtų nepalieta mano pačios baimių.
Visada tikėjau, kad tėčiai skirti tam, kad užaugintų vaiką geriausia savo versija, ir paruoštų gyvenimo bangoms, viršukalnėms, skardžiams ir atbrailoms. O buvimas mama… tai vietos širdy puoselėjimas. Vietos, į kurią vaikas gali sugrįžti bet kada. Net tada, kai pats turi vaikų. Ir joje jaustis mylimas, saugus, priimamas toks, koks yra, be „bet“, „jeigu“ ir „kai“.
Žinau, kad noriu būti tuo žmogum, kuriam paskambinusi Luna pasijustų geriau. Net jei ir pasikalbėtume apie kuro kainas. Noriu būti žmogumi, kuriam Luna niekada nesijaustų skolinga — žinau, kad ji žino, jog myliu ir mylėsiu ją visada. O aš visada jausiuosi jai dėkinga už tai, kad galiu patirti motinystę.