Pasak statistikos, 1970-aisiais Jungtinėse Amerikos Valstijose didžioji dalis keturiolikmečių jau buvo išbandžiusios dietą. Pasiekus 1990-uosius, dietą pirmąkart išbandžiusi jau buvo didžioji aštuonmečių pyrago dalis. Praėjo trisdešimt metų ir nelabai kas pasikeitė. Apklausos rodo, kad keturios iš dešimties pradinukių nori būti lieknesnės, pusė dešimtmečių jaučiasi geriau, kai laikosi dietos, ir šiaip, mergaitėms lieknumas asocijuojasi su žmogaus fainumu ir teigiamomis charakterio savybėmis.
Kadangi jau anksčiau rašiau, kad su maistu ir kūnu susipykusi buvau ilgai, paauglystėje ir studijų metais laikiausi drastiškų dietų, turėjau dietinį mąstymą ir kitus kirminus galvoje, man mūsų Lunos meilė sau, maistui ir aplinkinių kūnams buvo ir yra labai labai svarbi.
Nenorėjau, kad ji savo vertę suvoktų per kilogramus. Kad apsikritai apie tai mąstytų. Nenorėjau, kad ji maistą skirstytų į gerą ir blogą. Nenorėjau, kad ji teistų kitaip atrodančius ar apskritai išvaizdą statytų ant pjedestalo.
Bet vaikams teorija neveikia. Juos veikia tik mūsų pačių pavyzdys. Mes galime šimtus kartų aiškinti, kas yra gerai ar blogai, bet jei patys tai darome, darys ir vaikas.
Maistas, kūnas, dietos – kaip apie juos (ne)kalbame?
– Atkreipdami dėmesį į žmogų arba pasakodami apie kitus, niekada nepabrėžiame svorio, ūgio, amžiaus, plaukų. Sakome: Ar pameni tą moterį su raudonu megztiniu, kuri padėkojo, kad atidarei duris? Ar matai tą vyrą su didele šypsena ir mėlyna kuprine?
Žinokite, tai buvo nemenkas iššūkis, nes imti ir iškart pasakyti: storas, plonas, aukštas, žemas… yra taip įprasta ir lengva!
– Kai Luna tapo sąmoninga, aš sąmoningai nustojau save kritikuoti prieš veidrodį ir pykti ant savo rinkių. Niekada prie vaiko nesu sakiusi, kad man reiktų numesti svorio, pasistangrinti užpakalį ar pasikelti akių vokus. O prie Povilo varydavau kone kasdien! Atvirkščiai. Nors būna, kad apie save galėčiau pavaryt trūkumų doktriną, prie Lunos, kai maudomės kartu, dėkoju savo kūnui: už tai, kad galiu ją apkabinti, kad šiandien mane nunešė į darbą, kad galiu prisisemt burną vandes ir apspjaut vaiką 🙂 To mokau ir Luną. Ir ją girdama nesakau: kokia tu graži! Stengiuosi būti konkreti: giriu jos tvirtumą, greitumą, smalsumą, dailius pirštus, sveikus plaukus, visada degančias akis…
– Apie maistą, turintį daug cukraus, niekada nesakome: „Jis tave padarys storą.“ Sakome, kad cukrus silpnina imunitetą, kad jis gadina dantis, maitina grybelius ir blogąsias bakterijas, kad juo minta vėžinės ląstelės. Kad kenksmingas ne pats cukrus, o dideli jos kiekiai, ir labai svarbu balansas.
– Lunos neapdovanojame ir neguodžiame maistu. Nėra taip, kad ledai ar desertas būtų kažkas, „ko nusipelnei“. Nėra taip, kad „jei suvalgysi visą vakarienę, gausi šokoladą.“ Saldumo formą ji renkasi pati: tai gali būti limonadas, kondensuotas pienas ar ledai. Saldumą valgome pirmoje dienos pusėje, nes „saldūs dalykai suteikia daug energijos, ir tu turėsi laiko ją išbėgioti ir išnaudoti“. Prieš miegą saldumynų nevalgome, nes tiesiog tai kenkia miego kokybei. Nedarome „saldumynų dienos“, kai kartą per savaitę ryji viską iš eilės. Pastebėjau, kad tie vaikai, kurių mamos baisiai riboja cukrų ir bando juos įtikinti, kad „šaldytas arbūzas yra kaip ledai“, vaikų šventėse ar svečiuose būna kaip nuo grandinės nusitraukę šunys – be jokios savikontrolės.
– Kadangi tikiu, jog jūs, kaip ir aš, augote aplinkoje, kur tetulėms, dėdulėms ir kaimynams buvo įprasta komentuoti mūsų kūnus, garsiai sakyti: kaip sumoteriškėjai, esi storesnė negu pusseserė, ar ne per anksti papukai auga… aš be jokių skrupulų nutraukiu žmones, kurie bet kaip bando komentuoti mano vaiko išvaizdą. Taip primenu suaugusiems, kas tinkama ir netinkama, ir parodau savo vaikui, kad jis turi teisę nubrėžti ribą, kai kalbama apie ją.
Labai aiškiai pamenu, kaip vieną giminės mažiukę pati dar būdama studentė pagyriau už jos grožį, ir kaip jos nuostabioji močiutė man iškart pasakė, kad mažės niekas niekada neklausia, kaip jai sekasi mokykloje, nežino, kad ji puikiai kalba rusiškai ir skaito storiausias knygas. Ir kai savo giminaitę užkalbinau būtent apie jos pasiekimus, ne „kas tau plaukus taip supynė?“ mergaitė tiesiog pražydo akyse. Taigi, visada visada, kai susitinku su kokiu vaikiuku, paklausiu, ką įdomaus sužinojo darželyje, kokią svajonę turi arba kokios supergalios norėtų…
– Mes neturime slapto saldumynų stalčiaus, iš kurio ryjame, kai vaikas užmiega. Mes turime jį viešą, ir į jį produktus renka visa šeima. Būna, kad iš jo pavalgome visi tiesiog, bet kada. Nes užsimanom. Esame žmonės. Bet niekada niekada Lunai nesakau, kad „dabar už tai turėsi suvalgyti daržovių arba dvi valandas rytoj lakstyti kieme“.
– Sportuojame mes ne dėl to, kad būtume liekni ar numestume svorio. Vaikui visada pabrėžiame, kad sportuojame tam, kad būtume sveiki, kad būtume stiprūs, energingi, kad galėtume ilgai ją nešioti ant rankų, kokybiškai gyventi ir mylėti, o ne stenėti.
Yra buvę, kad paklausė, ar papildomi kilogramai blogai, tai pabrėžėme, kad viršsvoris gali apkrauti širdį ir sąnarius, bet jokiu būdu to nesiejame su kažkokia estetika.
– Niekada prie vaiko garsiai nesakau, kad šitos kelnės ar suknelė mane storina, neperku, nevilkiu rūbo, nes jis nepatogus, su juo prastai jaučiuosi, ar jis nepabrėžia mano esamo grožio 🙂
– Artimiausia aplinka žino, kad su vaiku apie jokį svorį ar dietas kalbėti negalima. Bet mes savo taisyklių sąrašo nuvažiavę į svečius nepateikiame. Taisykles diktuoja šeimininkai, dėl sąlygų su jais Luna turi ir tartis. Nes pasaulis yra visoks ir nereikia stebėtis, kad kiti negyvena pagal jūsų perskaitytas sveikos gyvensenos knygeles. Vaikas turi išmokti prisitaikyti. Ir taip, seneliams galima labai išeiti iš paraščių su saldumynais. Nes seneliai tam ir yra.
– Kalbėdami apie kitų ir savo vertę, švenčiame mintis, tikslus, nuotykių ieškojimą, geras manieras, tarpusavio santykį, santykį į gamtą. Ne daiktus. Ne turtus. Ne išvaizdą.
Ir pabaigai noriu pridurti, kad visas tas sąmoningas tam tikrų žodžių apie savo ir kitų kūnus vengimas, visos tos formuluotės, saviplakos atsisakymas, labai teigiamai veikia ir mūsų pačių santykį su savo kūnu. Norėdami nesužaloti vaiko, pagydėme pačius save. Šito tikrai nesitikėjau, bet tai nuostabus šalutinis poveikis.