Papasakosiu jums vieną nuostabiausių meilės istorijų, kurią man yra tekę girdėti iš pirmų lūpų. Juozas mylėjo Eleną. Ilgai ir karštai mylėjo, mylėjo taip, kad nusprendė susituokti. Svečiai sukviesti, kiaulė paskersta, patalai svitai ant šieno suruošti, ir štai, likus dviem dienom iki vestuvių iš kariuomenės grįžta pirma Elenos meilė, ir Elena pareiškia visiems namiškiams bei Juozui, kad ženytis nebenori. Ką daryt, už galvos susiima Elenos tėvai: tiek dešrų prirūkyta, kaimui apskelbta, klebonui pinigai įduoti… Rauda visi susėdę, tarp jų – ir Juozas, paliktas dar net iki altoriaus nenuėjus. Ir iš tarpdurio, pasigirsta nedrąsus balselis: „Tai aš, Juozai, už tavęs galiu tekėt“. Pakelia Juozas akis, o tarpdury – jaunesnė Elenos sesuo Elzė. Kukli, tyli, visad nudelbusi akis – absoliuti audringosios Elenos priešingybė. Gal vien dėl to niekada, rodos, Juozo ir nepastebėta.
„Aš galiu už tavęs tekėti, “ – jau drąsiau savo akimis ir ausimis negalinčiam patikėti Juozui pakartoja Elzė.
– Na ir?! – nekantraudama klausiu Juozo, šitoje vietoje stabtelėjusio prisidegti cigaretės, kas toliau?!
– Pažiūrėjau aš į ją ir galvoju, visai gal ir nieko ta Elzė. O ir kostiumą jau turiu. Taip ir susituokėm.
Taip. Paprastai. Ir gyvena kartu jau daugiau nei 30 metų. Užgyveno krūvą vaikų ir tuntą anūkų. Ir džiaugiasi, kad Elenos nevedė – su metais tas audringas charakteris virto uraganu, o ir su ta pirmąja jos meile, jei teisingai menu, viskas pasaka nesibaigė.
Juozo ir Elzės istorija darkart patvirtina tiesą, kuria stengiuosi vadovautis kasdien: laimingi – ne tie, kurie turi viską. Laimingi tie, kurie sugeba gauti viską, iš to, kas jiems duota.
Aš nesakau, kad štai, nusibraukim visus tikslus, pamirškim rožines svajones ir planus užkariauti pasaulį. Ne. Tiesiog kartais labai pravartu koncentruotis ne į tai, ko neturi, bet į tai, ką turi.
Prisipažinkite – juk kaskart, prasidėjus naujai savaitei, imame laukti savaitgalio, skaičiuoti kiekvieną ilgiausią dieną darbe ir melstis, kad kažkas į priekį persuktų valandas. Taip ir gyvename nuo savaitgalio iki savaitgalio, pamiršdami, kad ir antradienis gali tapti švente, o trečiadienis – geriausia savaitės diena. O pažvelgę per petį suprantame, kad tiek dienų iššvaistyta veltui. Laukdami Kalėdų pražiopsome rudenį. Laukdami pavasario, išbarstome žiemos stebuklus. Laukdami autobuso, praleidžiame progą pasivaikščioti. Laukdami tobulos antros pusės, pamirštame, kad ir be jos gyvenimas gali būti puikus.
Labiau domimės gandais apie kitus, nei artimųjų gyvenimais. Keliaujame į svečias šalis, kai neaplankytos Panemunės pilys, Anykščių labirintai ar stebuklingi pamario kaimeliai. Vėl ir vėl „scrolliname“ naujienų portalus, kai namie – pilnos neperskaitytų knygų lentynos. Žiūrime video instrukcijas, kuriose dažosi tobulų bruožų moterys su trijų moterų plaukų kiekiu ant galvos ir pykstame, kai ant mūsų rezultatas atrodo visai kitaip. Perkame tas pačias sukneles, kuriomis vakarėliuose vilki mažais kąsniukais valgančios mergaitės, ir raukomės čiupinėdamos ne ten išlindusius apvalumus. O juk mums nebūtina žvalgytis už horizonto ar tapti kažkuo, svarbiausia – pažvelgti į save ir tapti geriausia savo pačios versija. Juk pats geriausias molis darbui – tiesiai prieš veidrodį. Visi princai – greta. Visi nuotykiai – už kampo. Visa laimė – kiekviename žingsnyje. Tik reikia ją pasiimti.
Taip, visi mes norime tobulos pabaigos. Bet kartais eilėraščiai nesirimuoja, pasakos neturi aiškios pradžios, vidurio ir finalo. Gyvenimas – tai nežinia, tai privalėjimas keistis ir prisitaikyti, bet svarbiausia – tai mokėjimas mėgautis akimirka ir iš jos išspausti daugiausia, ką galime. Visi ingredientai jau yra jūsų virtuvėje. Tad ir tas kulinarines knygas galite padėti į šalį, nes, kad ir ką pagamintumėte, teisybė yra viena: laimingiausiais mus daro keptos bulvės, kefyras ir meilė.