Sveiki, pastebėjau, kad savo tinklaraštyje atvirai ir be išankstinių nuostatų kalbate apie intymų gyvenimą, tad sukaupiau drąsą jums parašyti. Drąsos reikia, nes klausimas gan intymus, manyje pažadinantis didelį kaltės, gėdos, nepakankamumo jausmą. Turiu tobulus santykius, su partneriu mylime ir gerbiame vienas kitą. Vienintelis dalykas, keliantis įtampą yra intymus gyvenimas. Paprastai tariant, jis galėtų mylėtis kone kasdien, o man užtektų ir karto-dviejų per savaitę. Į seksą, rodos, susiveda visos mūsų problemos. Matau, koks jis svarbus mano Žmogui, todėl prisiverčiu mylėtis – kad jo nenuvilčiau, kad dovanočiau jam ramybę, ir žinojimą, kaip jį myliu. Bijau, kad negaudamas pakankamai artumo, jis pradės dairytis į šalis arba abejoti savo paties verte bei patrauklumu. Bet lygiai taip pat jaučiu, kad prievartauju save – juk einu prieš savo pačios poreikį, nepaisant to, kad jis – nuostabus meilužis, negalėčiau prašyti geresnio. Kaip mums apie tai pasikalbėti be pykčio? Nes viskas baigiasi durų trankymu. Nuo ko pradėti? Kaip atrasti tą aukso vidurį? Gal svarstyti atvirų santykių variantą ir leisti jam išsilakstyti? Jaučiuosi nepakankamai duodanti, ir tas jausmas niekada manęs nepaleidžia.
Į skaitytojos laišką atsako LAIMĖS DIETOS bendraautorė, „Šaukštas proto“ kūrėja, psichologė Monika Kuzminskaitė.
Sveika. Visada gera skaityti, kai žmonės pasakoja apie santykius, užpildytus pagarba ir meile. Todėl šiame paveiksle pokalbis su pykčiu ir durų trankymu atrodo, kaip ryškiai ne tos spalvos brūkšnys kitais atžvilgiais labai harmoningame paveiksle. Jūs jau atradote, kad čia turite stiprų skirtumą. Kaip ir kitus skirtumus, kurių, greičiausiai, turite ir daugiau, šį taip pat reikėtų aptarti. Peržiūrėkite prisiminimus dar kartą, kaip sprendėte kitus skirtumus, gal rasite gelbstinčių ir jau suveikusių būdų? Tai nėra kokia nors atskira, kitokia tema, negu, tarkim, kiek kartų siurbiate kilimus ar kur važiuojate atostogauti. Jei jūs labai jaudinatės apie tai kalbėti, ir jau pirmas pokalbio sakinys spinduliuoja daug nerimo, tai ir vyras pokalbyje ims atspindėti jus, ir irgi bus įsitempęs. Jei iš tiesų jums nesmagu apie tai kalbėti, siūlau pradėti nuo pokalbio su kuo nors kitu – drauge, psichologu, seksologu – ir ne nuo vieno pokalbio. Kiekvienas toks pokalbis leis jums „prisipratinti” prie šios temos ir vis labiau atsipalaidavus apie tai kalbėti. Tada jau ir su vyru galėsit apie tai kalbėti su mažiau jaudulio. Susitarimą ir derybas reikėtų pradėti nuo abiejų pusių nuostatų ir pozicijų įvardijimo – kokie yra poreikiai, kokie yra lūkesčiai, kokios priimtinos ribos kompromisams. Labai svarbu neskubėti su „aš turiu”, „tu privalai” ir „tau reikia”. Labai svarbu apie savo norus ir lūkesčius pasakyti tiesiai, aiškiai, be metaforų ir be „na, tu supranti”, o ne remtis prielaidomis, spėjimais ir išvedžiojimais. Jei sunku kalbėti – rašykite, ir skaitykite vienas kito užrašus. Jums abiems svarbu suprasti, koks skirtumas tarp jūsų lūkesčių yra. Tada jau galite žiūrėti ar ir kiek galite žengti vienas link kito, į kompromisą. Galbūt rasite abiems tinkantį sprendimą – mylėtis ne taip dažnai, kaip įsivaizduojate, kad jūsų vyras tikisi, ir ne taip retai, kaip jums atrodo, kad patinka jums. Jei nerasite – vis tiek svarbu, kad jūs abu, kartu ieškotumėte sprendimo likusiam skirtumui. Jei sutarsite, kad tai iš viso problema. Jaustis prievartaujamai bent man skamba kaip labai didelė kaina ir nerealus pasiaukojimas. Vargu ar jūsų vyro vietoje man tai tiktų, ypač jei gyvenate su meile ir su pagarba. O sprendimas nėra tik vienos jūsų – visų pirma todėl, kad tai jūsų santykių klausimas, vadinasi, jis jūsų abiejų. Nebūtų nei sąžininga, nei pagarbu imtis jį spręsti tik savarankiškai. Situacija, kai įvardinsite skirtumus, galimus sprendimus, nė vieno neišsirinksite, ir pokalbis baigsis, net nebeturėsite daugiau idėjų – vis tiek bus geresnė, nei situacija, kai jūs pati sau užsikeliate atsakomybę už šį skirtumą, ir už jo sprendimą. Nereikėtų turėti iliuzijos, kad jūsų vyras nieko nejaučia ir nepastebi. Greičiau jau pyktis kyla dėl to, kad išoriškai matosi, jog jūs nelaiminga, ir neatskleidžiate, lyg ir slepiate savo mintis ir savo pasiaukojimo priežastį. Lygiai kaip neatrodo sąžininga galvoti, kad idėja „išsilakstyti” yra automatiškai priimtina jūsų vyrui – tariantis dėl galimų sprendimų reikėtų apsiriboti tuo, ką galite daryti jūs, o ne ką gal daryti kitas žmogus. Dažniausiai lytiniai santykiai nėra tiek svarbūs, kiek įsivaizduoja pasiaukojanti pusė. Jei nedrįstate pasikalbėti akis į akį – pabandykite pasikalbėti sėdėdami šalia, be tiesioginio akių kontakto (kartais tai stebuklingai gerai suveikia). Jei tai neatrodo kaip gera mintis – pabandykite sutarti dėl vizito pas seksologą arba psichologą, kad galėtumėte pasikalbėti trise, lyg per tarpininką. Dar vienas dalykas, apie kurį jums būtų verta pagalvoti – jei jūsų lytiniai santykiai jums yra malonūs, patyrinėkite savo gilesnes mintis – kai sakote „man nereikia, nes”, kas seka toliau? Kas yra jūsų nenoro priežastis? Ar jums nusibosta? Ar jums vis tik ne taip malonu, kaip tikitės, yra įdomesnių veiklų? Ar jus tai vargina fiziškai? Ar turite kažkokių susijusių baimių? O gal jums tai labai intensyvu, todėl reikia ilgesnės pertraukos atsigauti? Galiausiai, kiek klampiai skamba „į seksą, rodos, susiveda visos mūsų problemos”. Dažniausiai nebūna nei vienos priežasties, nei vieno sprendimo. Kas sudaro jūsų nesutarimų puokštę? Gal pajudinus kitus klausimus, pasikeis ir šio klausimo pozicija? Tarkim , jei jūs atrasit, kad neturit jėgų ar nuotaikos, gal reiktų spręsti šias sritis? Jokiu būdu nesakau, kad jūsų poreikis yra nenormalus, ir kad jį reikia taisyti – tai labai individualu, ir „norma” kiekvienam žmogui yra kitokia. Tačiau galbūt tai padėtų jums rasti būdų pasiekti susitarimą ir balansą. Linkiu jums ramybės, kantrybės, ir rasti švelnumą jūsų santykiuose.
Dėl asmeninių psichologės Monikos konsultacijų rašykite jai tiesiai ir šviesiai (Arba tamsiai. Tinka visaip.) – susisiekti galite per Facebook puslapį Šaukštas Proto. Konsultacijos vykdomos jums patogiu laiku, Skype, Facebook platformose.