„Medinės ausys“ 1967 m.
Drama, biografinis.
Rež. Vaitiekus Pakanta
Režisierius nauja maniera užduoda senus klausimus. Kas kaltas dėl žlungančio lietuvių tautos mentaliteto? Kodėl niekaip negalime pasitenkinti tuo, ką turime? Kodėl lietuvis pritvinkęs paniekos sau, artimui ir Dievui? Pagrindinis filmo veikėjas – girininkas Faustas, po žmonos mirties bandantis rasti prasmę gyventi. Jis klajoja po savo girią ir kasdien kalbasi su vis kitu medžiu niekaip nerasdamas paguodos. Filme apstu nebylių klausimų, žmogaus gebėjimo kentėti estetiškai ir bergždžiai. Faustas yra tartum dabartinis Sizifas. Tik vietoje ritinamo akmens jis kasdien pradeda tą patį pokalbį su vis kitu medžiu. Filmą įkvėpė tikra Fausto Gėlos istorija – tragiško likimo urėdas, kurio žmona žuvo sudraskyta paskutinio Lietuvoje gyvenusio lokio. Būtent apie šį lokį režisierius V. Pakanta 1964 m. sukūrė trumpo metro filmą „Kas ten miške žviegia?“. Filme jautriai perteikiamas gamtos žmogaus skausmas – didžioji dalis filmo vaizduoja lyrišką, ašarojantį Lietuvos peizažą. Filmas užsibaigia pagrindinio veikėjo žvilgsniu į didžiulį ąžuolą, ant kurio pasikorė pusė jo giminės vyrų. Ąžuolo lapai pamažu krenta pakąsti lapkričio šalnos ir mus pamažu persmelkia desperacijos ir beprasmybės jausmas.
„Rūpintojėlio kerštas“ 1994 m.
Dokumentika
Rež. Eugenijus Pocius
Režisierius E. Pocius šiuo filmu nustebino neseniai nepriklausomybę atgavusią Lietuvą. Filmas pasakoja tikrą Kurklių šeimos istoriją – tėvas Zenoną, motina Dalią ir penkis jų sūnūs. Žmonės kilę iš gūdaus Šlapimo kaimo (Švenčionių rajono šiaurės vakaruose). Tėvas Zenonas dirba kaip ir jo tėvas, ir jo tėvo tėvas, ir jo tėvo tėvo tėvo tėvas (dar žinomas kaip proprosenelis) Karijotas Kurklys – visi jie buvo skaptoriai ir dievdirbiai. Filme simboliškai parinkta proporcija – yra dvylika veikėjų ir parodomi 144 rūpintojėlių skulptūros. 144 yra dvylikos kvadratas, režisieriaus akimis rūpintojėlis yra žmogus kvadratu, dieviškoji esencija. Kurklių šeima kenčia nuo machinacijų, vagysčių ir spekuliantų. Laukinio kapitalizmo aukos galiausiai praranda viską. Labai tolimas Zenono Kurklio pusbrolis Alikhan Sultanov (kurį meistriškai suvaidino aktorius Vytautas Žemaitis) pasikviečia savo giminaitį į Vilnių. Visa šeima turi gyventi bendrabutyje, spaustis viename kambarėlyje. Pusbrolis Zenoną ir jo šeimą įdarbina į savo verslą – visuose rajonuose kaip grybus po lietaus dygstančius kioskelius. Net ir jauniausias sūnus, vienuolikmetis Drąsutis dirba kioskininku Fabijoniškėse. Vilties netekęs Zenonas ir jo sūnūs dūsaudami naktimis drožinėja mažyčius rūpintojėlius iš pigaus muilo gabalėlių. Tai sužinojęs Alikhanas, supyksta, nes gadinamas jo muilas. Jis liepia šeimynai drožinėti islamo simbolį – mėnulio pjautuvą su žvaigžde. Filmo paskutiniai kadrai – kaip gatvėn pro langą mėtomi muiliniai rūpintojėliai tirpsta lietuje ir teka į balas. Zenonas Kurklys ašarodamas žiūri į savo gimtosios trobos nuotrauką, į šulinį, kuriame nusiskandino pusė jo giminės vyrų ir mus pamažu persmelkia desperacijos ir beprasmybės jausmas.
„Apsamanoję pelėsiai, surūgusios puvenos“ 2014 m.
Veiksmo
Rež. Indrė Tolminkytė-Yebab
Naujokė kinematografijoje, šio filmo režisierė anksčiau gydėsi ir po to ilgą laiką dirbo Žiegždrių psichiatrijos klinikoje. Kai kurie kritikai teigia, kad ji pateikia visiškai naują, barbitūratais persmelktą žvilgsnį į kanoninį kiną. Filmo epicentre – Sodros darbuotojas, Deimantas Padaunys. Tai neurastenikas, kurio gyvenimas verčiasi aukštyn kojomis jam net neišeinant iš namų. Deimantas gyvena prie pat geležinkelio, pigiame kambarėlyje. Filmo ritmą diktuoja nuolat girdimas, hipnotizuojantis traukinio dundesys. Pagrindinis veikėjas įkalintas savo paties namuose – durys nebepasijudina iš vietos. Per langą neišlipsi, nes jis grotuotas. Iš esmės filmą pavadinti šį kūrinį „veiksmo filmu“ yra gan konceptualu, nes jame kaip ir niekas neįvyksta. Bet kartu filme nuo pradžių iki pabaigos vyksta vienas, nenutrūkstantis veiksmas. Deimantas visą laiką kalba telefonu su įvairiausiais žmonėmis. Jis skambina prostitutei, masturbuojasi. Tada skambina į darbą, viršininkui, kuris jį atleidžia. Mūsų herojus visą laiką nervingai kažką lupinėja, plėšo – etiketes nuo maisto produktų, senus sovietinius tapetus savo kambaryje. Deimantas skambina į sodrą ir niekaip negali sulaukti atsakymo – vien tik iš proto vedanti laukimo melodija. Tada jis skambina savo broliui, ir prisipažįsta prieš kelias savaitęs išprievartavęs jo šunį. Brolis atsako, kad niekada neturėjo šuns ir apskritai jis nežino kas per vienas yra Deimantas. Šis dar įnirtingiau lupinėja kambario tapetus. Nusprendžia paskambinti tėvui, kuris, kaip paaiškėja pokalbio metu, jau seniai numiręs. Deimantas įtūžęs lupa tapetus didžiuliais gabalais. Staiga pamatome, kad po jo sovietiniais tapetais visą laiką buvo Mokelandželo freska, sukurta Siksto koplyčioje. Deimantas bando iš eilės skambinti mamai, broliui, tėvui, viršininkui ir prostitutei, bet visą laiką girdi tą siaubingą laukimo melodiją. Tada freska pradeda judėti. Deimantas žiūri į ją kaip veršis į naujus vartus. Filmo pabaigoje Deimantas pro langą žiūri į bėgius, ant kurių atsigulė ir paskutinio traukinio sulaukė pusė jo kaimynų ir mus pamažu persmelkia desperacijos ir beprasmybės jausmas.
——–
DĖMESIO! Netrukus pasirodys įžūliausia metų knyga tituluojamas Mariaus Povilo Elijaus kūrinys „Kaip ttau — už €16“. Tiražas itin ribotas, tad kviečiame nors čia neabejoti ir sau pasidovanoti literatūrinius amerikietiškus kalnelius. Knygą galite įsigyti paspaudę šią nuorodą.
