Jei Tave viskas užkniso, Tu nesi bloga mama.
Jei skaičiuoji minutes iki tol, kol vaikai užmigs, Tu nesi bloga mama.
Nesi bloga mama, jei paslapčia pasvajoji apie pabėgimą. Nesvarbu, kur, kad tik ne namuose.
Nesi bloga mama, jei nebegali daugiau sekti pasakų, nebenori lipdyti plastilino ar kepti blynų, jei pavargai dirbti palaikymo šokėja „Karantino“ komandai ir viskas, kuo nori mosikuoti yra ne spalvoti burbulai, o kirviai.
Nesi bloga mama, jei nebeturi jėgų šypsotis, ploti pagal „Baby Shark“, ir jei pradedi verkti, kai šeima nevalgo Tavo virtos sriubos, nes joje „per daug kažko naujo“.
Nesi bloga mama net ir tada, jei visą savaitę kasdien patieki tą patį patiekalą. By tik valgo.
Nesi bloga mama, jei leidi jiems žiūrėt filmukus tam, kad pati pascrollintum faceboke, ar tiesiog paspoksotum į vieną tašką.
Ir net jei nešvarių skalbinių krūva spokso į Tave ir plinta po namus greičiau už virusą, Tu vis tiek nesi bloga mama.
Tu nesi bloga mama, jei nejauti jokio džiaugsmo padėdama vaikui ruošti pamokas.
Ir nesi bloga, jei pasakai, jam, kad gal šiandien vieną praleidžiam ir einam išsibezdėt į lauką.
Tu nesi bloga mama, jei pamačius „kaip PUIKIAI ir LENGVAI tvarkosi kitos“, tau kumščiai susigniaužia taip, kad iš krumplių išteka kraujas.
Tu nesi bloga mama, jei slapčia pavydi tiems, kurie neturi vaikų ir skundžiasi, kad „jau visus serialus peržiūrėjau“.
Ir kartais pagauni save svarstant, kas geriau – derinti darbą, namus ir vaikus, ar vis dėlto gerai užsikrėsti tuo covidu – bent jau galėtum dienų dienas gulėti lovoje.
Tu nesi bloga mama. Ir baik su tuo kaltės jausmu.