Atrodo, kad jau nedaug laiko iki trisdešimties. Metai ir mėnuo. Ir pastebiu tendencingai vis iškylantį klausimą, kuris neduoda man ramybės. „Ar dabar jau esu suaugęs?“ prisimenu, kad pirmą kartą jis pradėjo kilti paauglystės pradžioje. Pirmą kartą prisigėrus. Pirmą kartą pasibučiavus, pasimylėjus, pirmą kartą prisivartojus narkotikų. Kai suėjo aštuoniolika. Kai vedžiau. Kai susilaukiau pirmojo, o po to antrojo sūnaus. Tada – kai išsiskyriau.
Tai niekada nepriartėjanti horizonto linija. Metai bėga, įgyju patirties, įgūdžių, informacijos, kartais gal netgi išminties. Bet regis, kad neįvyksta jokio kokybinio pokyčio. Aiškaus sąmonės, sielos ar fiziologinio pasikeitimo. Turint omenyje lyginant pokytį atskyrusį vaiką nuo paauglio, pasikeitimas tarp paauglio ir suaugusiojo atrodo niekinis. Dabar augindamas vaikus suprantu, kad ir pirmasis pasikeitimas iš esmės nedaug ką tepakeitė. Geresnė impulsų kontrolė (ne visada) ir fizinis dydis.
Prisimenu, kai buvau daugmaž ketverių, mano močiutė mano dėdę, kuriam tuo metu buvo beveik keturiasdešimt vadino vaikeliu. Atsimenu savo, vaiko, sumišimą. Kaip šitas vyras, kuris jau beveik diedas, senis gali būti vaikelis? Niekaip nesupratau, kodėl močiutė taip klaidingai įvardina akivaizdybę. Dabar suprantu. Manau, kad suprantu.
Tėvo tėvą, savo senelį esu matęs vieną kartą gyvenime. Buvau pradinukas. Su mama buvom Kalvarijų turguje. Tuo metu ten buvo turgaus dalis, kurioje prekiavo prekėmis gyvūnams ir pačiais gyvūnėliais. Prisimenu papūgėles ir žiurkėnus. Kol žiūrėjau į juos, mano mama šnekėjo su prekeive. Tada mama parodė į vyrą, stovintį už pakabintų narvelių graužikams. „Čia tavo senelis.“ Pro narvelio grotas į mane žvelgė visiškai nepažįstamas vyriškis. Sutikau jo žvilgsnį. Prekeivė tam vyrui pasakė, kad esu Grigorijaus sūnus. Jis man nepratarė nė žodžio, bet iš narvelio ištraukė vieną Sirijos žiurkėną ir padavė man. Kas buvo keisčiausia tuo metu, tai jo žvilgsnis. Tuo metu nesuvokiau, bet labai keista yra matyti kūną ir kraują, kuris tavęs neatpažįsta, nors esi to kraujo tęsinys.
Keisčiausias sutapimas įvyko po dvidešimties metų. Nuvažiavau į Marijampolę aplankyti kalinčio tėvo. nebuvau jo matęs vienuolika metų. Kai atėjau, jis pasakė, kad buvau vienintelis žmogus, kuris jį aplankė per visą įkalinimo laikotarpį. Šnekėjom apie paviršutiniškas nesąmones. Negalėčiau tiksliai atpasakoti jokios pokalbio dalies, mat visos jos gan nereikšmingos. Reikšmingas buvo žvilgsnis. Lygiai toks pats, kokiu į mane žiūrėjo mano senelis, tik šįsyk ne pro graužikų narvelio grotas, o pro žmonėms skirto kalėjimo virbus. Jis kalbėjo žodžius, pasakojo dalykus, atsakinėjo į mano klausimus ir uždavė man savuosius. Kažkurią akimirką visas pasaulis nutilo ir supratau, kad mano tėvas manęs nepažįsta.
Siaubingiausia buvo suvokti, kad tai įmanoma. Žvelgiant iš dabartinės perspektyvos suvokiu, kad įmanoma, kad kada nors tokiu žvilgsniu žiūrėčiau į savo vaikus. Ir tai yra tikrovė, už kurią mirtis man atrodo kur kas mielesnė. Tai yra tikrovė, kurios visomis išgalėmis bandysiu išvengti. Nors suvokdamas pasaulio ir gyvenimo absurdą, negaliu pažadėti, kad man pavyks. Aš stengsiuosi. Nežinau ar stengėsi mano senelis, mano tėvas. Gal jie vienas į kitą žiūrėjo tokiu pačiu žvilgsniu. Gal jis užkrečiamas. Nekaltinu jų ir nesmerkiu – tai niekada neišeina į gerą, o ir šiaip visiškai nieko nepakeičia. Nežinau kaip būčiau gyvenęs, jei susidurčiau su visomis jų gyvenimo situacijomis.
Aš žinau, kad suaugti sunku. Augti iš esmės reiškia keistis, daugelis pokyčių gali būti skausmingi. Repetuojant aktorių kolektyve be režisieriaus nutinka labai žavių momentų. Kai bandome režisuoti patys, priimti sprendimus, ką nors nutarti, ateina akimirka, kai stoja tyla. Kiti aktoriai vyresni už mane – po manęs jauniausias yra keturiolika metų vyresnis už mane. Stoja tyla ir aš suprantu, ko mes visi laukiam. Mes visi laukiam, kol kažkas dabar suvaidins suaugusįjį. Laukiam, kol vienas mūsų prisiims atsakingo, racionalaus suaugusio žmogaus rolę ir priims sprendimą. Prisiims visą su tuo susijusią atsakomybę.
Man brangus darbas teatre, nes daugelyje teatralų labai gajus vidinis vaikas. Galima piktintis kalbant, kad dažnai piktybinis infantilizmas yra kenksmingas ir nedovanotinas, bet teatralų gretose nėra nieko tokio ypatingo, kas nebūtų būdinga žmonijai apskritai. Aš suvokiu, kad iš esmės daugelyje gyvenimo scenarijų, dažnai situacijose mes apsidairome ieškodami žmogaus, kuris būtų labiau už mus pasiruošęs vaidinti suaugusiojo vaidmenį. Dažnai nėra nieko daugiau, tik mes. Ir mes nepakartojamai puikiai vaidiname. Mes, vaikeliai.
Bravo.
Bis!